23. Pabaiga

Sveiki. Šiandien įdedu paskutinį įrašą. Ačiū, kas skaitė šią istoriją. Žinau, kad daug skaitytojų praradau ilgą laiką nerašydama. Bet tikiuos, kad bent kas nors pamatys šį įrašą. Dar kart ačiū jums. :))x

Gabriela
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

*Po savaitės*

Kroviaus daiktus į lagaminą. Po kruvinų įvykių nusprendžiau grįžt su tėčiu į Ameriką. Išskrendame šiandien, taigi neturiu daug laiko tvarkymuisi – mėčiau drabužius per petį į lagaminą, kai staiga suskambo telefonas.

-         Nu? – prispaudžiau telefoną prie ausies.

-         Sveika..

-         Labas, Matai. Kaip sekas?

-         Gerai.. o tau? Kaip Vilius?

-         Gerai, šiandien išskrendu į Ameriką. O Viliui jau geriau, rytoj paleidžia iš ligoninės.

-         Išskrendi? Ilgam?

-         Visam laikui.

-         O.. kelintą valandą?

-         20 valandą.

-         Supratau.. Tai geros kelionės.

-         Matai, palauk.

-         Kas?

-         Norėjau tau padėkot. Ačiū, kad išgelbėjai mane. Jeigu ne tu, ko gero jau pūčiau kapinėse.

-         Sharlina, nereikia. Tu man svarbi, dėl to ir pasielgiau taip.

-         Ar tai, ką tu sakei tą vakarą, kad myli mane.. tai tiesa?

-         Turiu eit, iki, - jis numetė ragelį.
Likau kiek sumišus. Kodėl jis taip elgias? Na, bet vaikinų nesuprasi. Nuėjau toliau krautis daiktų.

Po valandos, kai daiktai gulėjo lagamine ir jis šiaip ne taip buvo užsegtas su apsauginių pagalba, nuėjau pas tėtį.

- Tėtuk, važiuoju atsisveikint su Vilma, Marija ir Marijum.

- Gerai, dukryt. O kaip jie laikosi? Kaip susitaikė su dukros netektim?

- Jie vis dar gedi..

- Na, tai suprantama. Perduok užuojautą nuo manęs.

- Būtinai.

Pasikviečiau vairuotoją ir išvažiavau.

Sustojom prie daugiabučio. Užlipau laiptais į ketvirtą aukštą. Lipau lėtai, bandydama prisimint tuos įvykius, kurie nutiko man čia gyvenant. Manau, pasiilgsiu šių namų.

Paskambinau į duris. Jas atidarė Vilma. Ji išties atrodė siaubingai. Akys užtinusios, plaukai išsidraikę, apsirengus juodai.

- Sharlinute..-ji tyliai sušnabždėjo.

Stipriai ją apkabinau. Mano skruostu nuriedėjo ašara.

- Vilma, labai jus užjaučiu. Taip pat mano tėtis perduoda užuojautą.

- Ačiū, dukra.. aš norėčiau tavęs atsiprašyt už, dabar jau amžiną atilsį, Inetos elgesį. Niekada nemaniau, kad ji tokia pagiežinga ir principinga. Jeigu tik būčiau žinojus.. man taip gaila dėl Viliaus... ir dėl Mato..

- Vilma, viskas gerai. Juk negalėjot žinot, kad šitap nutiks. Aš ant jūsų nepykstu. Pykstu tik ant Tonio. Bet jis supūs kalėjime, ko ir nusipelnė.

- Taip..  Tu tikrai išvažiuoji?

- Išvažiuoju.

- O gal pasiliksi? Mums būtų daug geriau, jei būtum su mumis...

- Nepyk, Vilma, bet ne. Man reikia namo. Pas mamą. Bet aš atvažiuosiu jūsų aplankyt. Pažadu.

- Gerai, dukra, lauksim tavęs.. Eik, atsisveikink su Marijum ir Marija.

- Gerai.

Atsisveikinimas su Marijum buvo trumpas, nes jis taip pat buvo prislėgtas.

Kai įėjau pas Mariją į kambarį, ji sėdėjo ant lovos nuleidus galvą. Priėjau prie jos ir apkabinau.

- Sharlina?

- Taip, mažute, čia aš. Saulyte, aš šiandien išvažiuosiu.

- Kodėl? Ar aš tau nepatinku?

- Ne ne, tikrai ne. Kam tu gali nepatikt? Tiesiog kartais gyvenimas taip susiklosto. Bet aš tave aplankysiu, pažadu. Atvešiu lauktuvių.

- Labai tavęs pasiilgsiu.. gaila, kad tu neesi mano tikra sesutė..

- Bet tu man esi kaip tikrai sesuo, kurios neturėjau..

- Neliūdėk, Sharlina. Imk mano Rufį. Atiduodu tau jį.

- Ačiū, Marija..

Stipriai ją apkabinau.

Nuėjau į automobilį. Pasakiau vairuotojui, kad važiuotume į Klinikas.

Įėjusi susiradau Viliaus palatą ir tyliai pabeldžiau.

Jis gulėjo ant lovos ir klausė muzikos. Pamatęs mane, išsitraukė ausines ir nusišypsojo.

- Sveikas, kaip jauties?
- Dabar jau puikiai,-jis nusišypsojo.
- Smagu tada.. Aš atėjau atsisveikint.
- Gaila, kad išskrendi..
- Nereik liūdėt. Aplankysiu jus kada nors,-paglosčiau jam skruostą.
- Pasiilgsiu šių prislietimų..
- Aš taip pat. Bet tu man esi geras draugas. Ačiū, kad išgelbėjai mane nuo šūvio. Negaliu išsakyt, kokia esu tau dėkinga.

- Nėr už ką. Viską padariau iš meilės.
- Ačiū, dar kartą.
- Prašom,-jis degančiom akim žiūrėjo į mane. Pasilenkiau, ir trumpai pakštelėjau jam į lūpas.
Grįžau į automobilį. Grįžom į viešbutį.
Po kelių valandų vėl buvau automobilį, tik jau su lagaminais ir tėčiu. Paskutinį kartą pažvelgiau pro langą į Lietuvos vaizdą.
Atvykom į oro uostą. Sėdėjau, skaičiau žurnalą. Pajaučiau ranką ant savo peties. Atsisukau.

- Jau metas,-tarė tėtis.
Atsistojau ir, paėmusi savo lagaminą, ėjau šalia tėčio.
- Sharlina!

Atsisukau ir tolumoje pamačiau Matą. Jis skubėjo link manęs.
-Matai? Ką čia veiki?-paklausiau, kai jis buvo šalia.

- Aš tik norėjau atsiveikint.
-Tau nereikėjo važiuot..
- Reikėjo.
- Pasiilgsiu tavęs, Matai..
- Aš taip pat tavęs, Sharlina,-jis stipriai mane apkabino. Mane užplūdo keistas jausmas.
- Imk, čia tau,-jis ištiesė man mažą sidabrinę juostelę.
- Kas čia yra?
- Aš ją gavau iš savo prosenelės. Ji saugo nuo nelaimių. Prosenelė liepė ją padovanot kam nors, ką tikrai myliu.
-Matai,ačiū..
- Sharlina, mes pavėluosim, jeigu tuoj pat neateisi,-tėtis suriko.
- Man metas..
- Nepamiršk manęs,-Matas žiūrėjo man į akis.
- Nepamiršiu.

Pažvelgiau į jį. Tada apsisukau, nuėjau prie tėčio, pasiėmiau savo lagaminą ir paskutinį kart atsisukau į Matą. Žiūrėjau į jį kelias sekundes, tada lėtai nusisukau ir pradėjau eit.
Mano galvoje sukos tūkstančiai minčių ir jausmų. Pradėjau eit vis lėčiau, prieš akis plaukė susitikimai su Matu, akimirka, kai pamačiau jį Tonio slėptuvėj.
Sustojau.
Apsisukau. Jis visdar stovėjo.
Numečiau savo lagaminą ir nubėgau į jo glėbį, mūsų lūpos susilietė.
Tai buvo geriausia akimirka mano gyvenime.
Po kelių sekundžių atsitraukiau nuo jo su šypsena. Jis taip pat šypsojos.
-Myliu tave,-sušnabždėjau.
- Aš taip pat tave.
-Pasiilgsiu tavęs..
- Lik su manim.
-Bet.. Aš..
- Prašau.
-Liksiu. Liksiu!-sušukau kiek per garsiai. Matas nusijuokė.
-Ką? Kur liksi?-tėtis buvo sumišęs.
-Tėti, skrisk be manęs. Aš lieku su savo gyvenimo meile,-nusišypsojau. Matas prisiglaudė prie mano skruosto.
Tai buvo tobulybės pradžia. 

22. Atokvėpis

Istorijos kulminacija. Gero skaitymo.
p.s. bus dar viena dalis.
p.p.s laukiu komentarų.
Gabriela

-------------------------------------------------------------------------------------------

- Toni..

- Ką man dar pasakysi, Sharlina? Manau, jau žinau pakankamai.

- Toni, neskubėk. Pasikalbėkim.
- Apie ką tu dar nor kalbėtis?
- Kodėl taip manęs nekenti? Ką tokio padariau, kad taip elgies su manim?
- Ką? Tu sakai, kad aš tavęs nekenčiu? – jo rankos pradėjo drebėti.
- Žinoma...
- Aš negalėčiau tavęs nekęst.
- Bet... Kodėl taip elgies? – sutrikau.
- Sharlina, aš myliu tave.
- Kąąą? – dabar jau sutriko Ineta, Matas ir Vilius
- Niekada nejaučiau tau neapykantos. Viską darau tik iš meilės.
- Kaip suprast, iš meilės? Iš meilės man, laikai mane uždarytą ir ruošies nužudyt? – nebesivaldžiau.
- Taip.
- Gal būtum toks malonus ir paaiškintum? – žodį malonu tiesiog išspjoviau.
- Na... Kai mes draugavom, Amerikoj... Žinau, kad tu manęs nemylėjai. Tačiau aš tave mylėjau. Labai. Planavau mūsų bendrą ateitį, buvau tau nupirkęs sužadėtuvių žiedą. Bet tada... Tada tu, man nieko nepasakiusi, išlėkei į Lietuvą. Kai atėjęs į tavo namus neradau tavęs, maniau, išprotėsiu. Mano galvoje sukosi tik viena mintis – turiu ją susigrąžint. Bet kokia kaina. Taigi, atvykau čia. Bet sužinojau, kad tu susiradai jį,- Tonis pistoleto vamzdžiu parodė į Vilių. Krūptelėjau. – Tada mane apėmė nenusakomas keršto troškimas. Nusprendžiau – arba tu būsi mano, arba niekeno. Tu su manim būti nenorėjai, taigi... – Jis liūdnai pasižiūrėjo į mane. Jo akyse spindėjo ašaros.
- Toni... Net nežinau, ką tau pasakyt... Atsiprašau, kad viskas taip gavosi, kad išdaviau tave. Bet juk širdžiai neįsakysi. Be to, tu juk dabar turi Inetą.
- Ineta tik pigi kekšė.
- Ką? – Ineta suklykė.
- Negi tikrai manei, kad myliu tave? Man juk reikėjo kvailės, kuri informuotų mane, kas vyksta tarp jų. O tu tam puikiai tikai.
- Tu... Prakeiktas niekšas... Nekenčių tavęs! – Ineta trenkė Toniui antausį.
- Na, dabar jau peržengei ribas. Mažute, buvo malonu tave pažint. – tarė Tonis Inetai ir šovė į ją.
Ineta susmuko ant žemės, iš krūtinės plūdo kraujas.
- O Dieve! Kvieskit kas nors greitąją – sušukau. Pradėjo lietis vaizdas.
- O kam? Vis tiek ji nieko neverta. Kalė buvo, niekas jos nepasiges. – Tonis buvo šaltakraujiškas. Mačiau, kaip Vilius netikėdamas žiūri į savo buvusią merginą, plūstančią krauju ir prarandančią sąmonę. Norėjo jai padėt, bet jį sulaikė pistoletas Tonio rankose.
- Dar nori ką nors sužinot? – Tonis šyptelėjo man. Supratau potekstę.
Galiu užduot paskutinį klausimą.

- Kodėl? Kodėl nusprendei sugadint būtent mano gyvenimą? Juk daug žmonių patiria nelaimingą meilę, bet nepuola žudyt jų meilės objektų.
- Galbūt dėl to, kad aš toks žmogus. Nenorėjau tavęs skriaust. Tiesiog, negaliu kitaip. Mano gyvenimas jau sugadintas. Mane galiausiai įkiš į kaleimą už šitos- parodė į ant žemės gulinčią Inetą – ir daugybės kitų žmonių nužudymus. Nenoriu, kad tu būtum laiminga be manęs, su kitu. Aš esu savanaudis.
- Toni, būk geras, neskriausk jos. Jeigu nori, šauk į mane, tik ne į ją,- staiga prabilo Matas.
- O tavęs aš nepažįstu. Kodėl toks narsus? – Tonis žvilgtelėjo į Matą.
- Nes aš myliu Sharliną.
- Matai... – to tikrai man buvo per daug.
- Suprantu tave, vaiki. Bet negaliu nieko pakeist. Man reikia, kad ji nebūtų laiminga,- Tonis šypsojosi.

- Per daug užsiplepėjom. Jau laikas, -Tonis nusitaikė į mane.
Užsimerkiau.
Išgirdau šūvį.
Bet vietoj to, kad pajusčiau skausmą, tik sudrebėjau. Atsimerkiau.
Prie mano kojų gulėjo Vilius. Jis buvo pašautas.
- Viliau! – suklykiau ir puoliau prie jo.
- Atleisk, Sharlina, kad viską sugadinau. Nereikėjo man tavęs įduot Toniui.. – Vilius žiūrėjo į mane.
Tuo metu pro duris įsilaužė būrys kaukėtų policininkų ir parvertė Tonį ant žemės.
Po to įbėgo medikai. Vieni priėjo prie Inetos, kiti – prie Viliaus. Pasitraukiau ir atsistojau prie Mato.
Pamačiau, kaip uždengia ir išneša Inetos kūną.
Tonį, surakintą, nuo žemės pakėlė policininkai. Jis į mane žvilgtelėjo. Pamačiau nuriedant ašarą jo skruostu.
Tuo metu medikai užkėlė Vilių ant neštuvų. Priėjau prie jo.
- Nepyk, kad taip nutiko. Nenorėjau, kad tave sužeistų... – jaučiau didelę kaltę.
- Ššš, viskas gerai.
- Tu to norėjai... – pasilenkiau ir pabučiavau jį.
- Ačiū,-po bučinio Vilius man karštai padėkojo.
Tada jį išvežė. Likom dviese su Matu.
- Ar tai, ką tu pirmai...- nespėjau užbaigt sąkinio.
- Sharlina, dukra! – Tėtis pripuolė ir apkabino mane.
- Atleisk, kad neatvažiavau anksčiau...
- Viskas gerai,-aš taip pat jį apkabinau.
- Važiuojam namo,-jis mane išsivedė pro duris. Pamačiau liūdną Mato žvilgsnį.
Kai išėjom į lauką, pamačiau daugybę policijos ir medikų. Bet tėtis greitai įsodino mane į automobilį ir išvažiavom.

21. Grumtynės

Naujas, įtemptas įrašas. Skanaus

- Viliau, kaip.. Iš kur..-man trūko žodžių.

- Sharlina, atleisk man. Padariau nedovanotiną klaidą. Nesuprantu, kaip galėjau tave palikt. Kaip galėjau susidėt su Toniu ir..

- KĄĄ??-vienu metu sušukom su Matu.

- Ak, turbūt dar nepasakojau.. Pameni, kai Tonis atvažiavo į Vilmos ir Marijaus namus? Ir kitą dieną man apie tai papasakojai? Tai va. Dar po dienos jis mane susirado. Sakė, kad nenori skriaust nei manęs, nei tavęs. Bet aš turiu tave palikt. Tada jis grįš į Ameriką. Deja, negrįžo.

- Kodėl man tai tik dabar sakai?

- Nes anksčiau nebuvo progos.

- Tu, asile.. Pasigailėsi, dabar pat.. – Matas nebesivaldė.

- Palaukit! Nesimuškit! Juk ne to čia atėjot. Kai išlaisvinsit mane, galėsit vienas kitam snukius sudaužyt.

- Matai, ji teisingai kalba. Sharlina, leisk man kalbėt toliau,-jis atėjo ir atsisėdo prie manęs. – Tada, kai palikau tave.. Aš buvau atėjęs pas tave į ligoninę. Bet tu buvai komoj. Ir ligoninėj sutikau Inetą. Mes ilgai kalbėjomės, ir ji įkalbėjo mane vėl draugaut su ja. Sakė, kad tu nori būti su Toniu, o jis su tavim..

- Tu su ja tebedraugauji?

- Kai sužinojau, kas tau nutiko, palikau ją.

- Kaip tu sužinojai, kad mane pagrobė ir kad aš čia?

- Matas man pasakė.

- Matas?-klausiamai pažvelgiau į jį.

- Kai tu man paskambinai naktį ir pasakei, kad esi pagrobta.. Aš nežinojau, ką daryt. Tavo tėčio nepažįstu, mamos taip pat. Tik žinojau, kad draugavai su Vilium. Man neliko ką daugiau daryt.. - Kai tik sužinojau, iškart nusprendžiau gelbėt tave, -Vilius keistai į mane žiūrėjo.

- Tai gal pradėkim..

- Ne, dar ne viską pasakiau. Sharlina, aš.. Aš myliu tave. Tu man esi viskas. Nenoriu būt su niekuo kitu. Žinau, kad padariau klaidą. Bet tikiuos, kad sugebėsi man atleist. Prašau, grįžk pas mane.. – jis norėjo mane pabučiuot.

- Ne.

- Nesupratau?

- Viliau.. Po mūsų išsiskyrimo aš ilgai gedėjau. Bet radau jėgų įsikibt į gyvenimą. Ir radau žmogų, kuris manęs neskaudina. Mums nieko neišeitų. Nes mano meilė tau pasibaigus.

- Bet aš tave myliu..

- Aš irgi tave mylėjau, bet tau tai buvo nesvarbu.

- Sakei, kad radai kitą žmogų.. Kas jis?

- Tai.. – nespėjau užbaigt sakinio, nes išgirdom uždaromas lauko duris. Apsauginiai.

- O Dieve..

- Viliau, slėpkis čia, o aš – tame kampe,- Matas skubėjo.

- Kokių čia draugelių prisikvietei, kekše? Laksto aplinkui, reikia vaikyti,- atėjo apsauginiai.

- Nieko aš nesikviečiau.

- Žiūrėk tu man. Bet gi kaip tu jų prisikviestum? Gal telefonu?- jie pradėjo žvengt. Jau buvo beveik išėję.

Ir staiga kampe, kuriame slėpėsi Vilius, kažkas nukrito.

Apsauginiai staigiai atsisuko ir užtaisė pistoletus. Pradėjo slinkt link to nelemto kampo.

Kai staiga Matas šoko iš kitos pusės, vienam apsauginiui ant nugaros. Tuo metu Vilius puolė antrą apsauginį. Kol Matas darbavosi su pirmuoju, Vilius kitam pripurškė dujų į akis ir trenkė su metaliniu vamzdžiu per galvą. Apsauginis krito be sąmonės. Tada Vilius tą patį padarė ir pirmąjam.

Kai apsauginiai jau gulėjo ant žemės, Vilius su Matu puolė prie manęs, nupjovė virves ir mes pasileidom bėgt.

Tada pro lauko duris įėjo Tonis su Ineta. Tonis turėjo pistoletą.

- Nagi nagi, kas pradėjo linksmybes be manęs?-Tonis nusišypsojo ir užtaisė šautuvą

Klausimas

Sveiki. Taigi, kaip žinot, ilgą laiką nerašiau. Nepykit, taip jau nutiko.
Pastebėjau, kad niekas neberašo komentarų, lankytojų 1-2 per dieną. Taigi, man įdomu - ar dar kas nors skaito šį blogą? Jei taip, atsiliepkit komentaruose.
Ačiū,
Gabriela.

20. Netikėtumai

Gero skaitymo.

- -Sharlina? Kas nutiko, kodėl skambini 4 ryto?
- Matai, aš.. pagrobta.
- Kas yra?
- Aš pagrobta.
- Čia labai ryšys trūkinėja, gali garsiau pasakyt?
- AŠ PAGROBTA, DIEVE MANO!
Staiga už durų išgirdau bruzdesį. Apsauginiai rakino duris.
- Matai, tu susigaudai technikoj. Susek pagal numerį, kur aš. Prašau, padėk man..
Teko numest telefoną ant žemės ir paspirt, kad apsauginiai jo nepastebėtų.
- Kas čia tau daros? Jau su Dievu kalbiesi?
- Ne, tiesiog repetuoju „Kankinė ir du debilai apsauginiai“ sceną.
Už tai gavau spyrį į koją, bet vis vien šypsojausi iš savo sąmojo. Apsauginiai susinervinę išėjo.
Ir ką dabar veikt?
Bandžiau pasiekt telefoną. Po kelių ilgų minučių, pasieikiau.
Ir pradėjau daryt tai, ką darytų kiekvienas pagrobtas žmogus.
Žaisti žaidimus.
Jau buvau 5-tam Angry Birds lygyje, kai baterija išseko.
Nusikeikiau ir numečiau telefoną į kampą.
Tada bandžiau suskaičiuot, kiek yra plyšių sienoje. Bet ties 53-čiu pasidaviau.
Miegoti nesinorėjo, valgyt norėjosi, bet nieks nedavė. Pabandžiau prisimint linksmus savo gyvenimo įvykius. Bet netyčiau mintys nukrypo į laimingus mano ir Viliaus laikus. Kaip jis atėjo manęs lankyti, kaip ėjome į ledainę, pirmas mūsų bučinys.. Nejučiom išriedėjo ašaros.
Staiga atsidarė durys ir įėjo Tonis.
- Sveika. Ko žliumbi? Skauda kojytes ir rankytes? Gal atlaisvint virves?
Jau norėjau jį pasiūsti, bet sugalvojau geriau.
- Toni.. Žinau, kad tave labai įskaudinau, bet.. Gal galėtume pasikalbėti?
- Tai kalbėk.
- Ne, tu per toli.. Ateik arčiau.

- Peilio, šautuvo ar dar ko čia neturiu, taigi nesitikėk manęs apmulkint.
- Ne, Toni, tikrai ne. Aš noriu tavęs atsiprašyt. Tu man tikrai buvai geras, o aš tave taip išdaviau.. Negaliu sau atleist. Ir dabar verkiu būtent dėl to.. Žinau, kad man neatleisi, bet.. Gal galėčiau gaut bent vieną, paskutinį bučinį iš tavęs?
- Aš nežinau..- jis mikčiojo, bet artėjo prie manęs.
- Nebijok, ateik arčiau.. Pasilenk, juk aš tavęs nepasieksiu..
- Sharlina, aš.. negaliu tavęs pamiršt..
- Tšš, viskas gerai.. Ateik arčiau..
Jis lenkėsi prie mano lūpų. Buvo už kelių centimetrų nuo manęs.. Ir tada aš jam spyriau į jo vyrišką pasididžiavimą.
- Oi bl*t! S*ka! Užmušiu tave!
Jis klupinėjo, o aš negalėjau nustot juoktis. Cha, taip tau ir reikia.
- Tu dar pasigailėsi..
Jis išėjo. Ech, linksmas tas gyvenimas kartais.
- Sharlina?
O, jau mintyse girdžiu Viliaus balsą.. Pasiilgau to balso. Labai.
- Sharlina, ar girdi mane?
Žinoma, kad girdžiu.. Atrodo, kad jis visai šalia..
- Pasiilgau tavęs..-sušnabždėjau.
- Ką sakei? Ten tu, Sharlina?
Hm, tai truputį keista. Atrodo, kad jis aukštai, virš manęs.
- Tu šnekėsi ar ne, po velnių?
Ir jis keikiasi. Svajonėse jis nesikeikia.
Pakėliau galvą ir išvydau didesnį plyšį. Pro jį matėsi tamsios akys. Vos nesucypiau.
- Viliau? Ką, po velnių tu čia veiki?
- Aš čia su Matu. Sharlina, aš noriu tavęs atsiprašyt.. Fuck!
Jis dingo. Tiesiog nuostabu.
Už durų išgirdau riksmus, bėgimą ir atidaromas lauko duris. Apsauginiai pasišalino.
Čia gal sapnas?
Kažkas įbėgo pro lauko duris. Ir pradėjo rakint vidines duris, už kurių ir buvau aš.
Staiga jos atsilapojo, ir aš išvydau jį.
Vilius.
Aš tiek laiko tikėjausi jį pamatyt. Tiek laiko sapnavau jį, jo balsą, jo rudas akis..
Ir jis stovi už kelių metrų nuo manęs.

19. Šnabždesiai

Labai atsiprašau. Pastebėjau, kad čia beveik niekas nebesilanko. Na, tikiuosi, kad vis dėl to pastebėsit naują įrašą. Skanaus.
-------------------------------------------------------------------------------------------

19. Šnabždesiai

- Kaip tau čia, ar gera, ar patogu? – jis dėjosi rūpestingu.
- Toni... Prašau, paleisk mane.. Aš tau nieko nepadariau,- mano akyse sublizgėjo ašaros.
- Nieko nepadarei? Tu sakai, kad man nieko nepadarei?- jo balsas tapo grėsmingas. – Tu, šliundra, pabėgai nuo manęs man net nepranešus ir susiradai kitą. Tavo manymu, tai – niekas?
- Bet juk tu irgi susiradai kitą..
- Tu teisi mieloji. Tai ji man viską papasakojo.
- Ta kalė.. – pradėjau ir nebaigiau.
Nes pro duris įėjo Ineta.
- Sveikutė, Sharlin! – ji pribėgo ir taikėsi man pakštelėt į skruostą. Nusisukau.

- Naa, ko tu tokia nedraugiška? Ką aš tau padariau? – ji vis kalbėjo ir kalbėjo. – Nors, kita vertus.. Žinai, turėjai gerą vaikiną. Jis norėjo viską taip ir palikt! Bet, visa laimė, aš jį įkalbėjau tau atkeršyt. Nes žmonės nesimoko iš svetimų klaidų.

- Ineta, ką aš tau padariau? Aš tavęs beveik nepažįstu. O tu taip griauni man gyvenimą..
- Oi, tik nereikia dramatizuot. Aš tik truputį paįvairinu tau gyvenimo skonį. Kad žinotum, koks tas pasaulis iš tiesų. Na, o dabar pailsėk. Mes išeinam. Nebijok, viena neliksi. Štai ten, tiesiai už tų durų, stovės šie vyrukai su pistoletais. Geriau nebandyk bėgt. Čiau, braške,- jie visi išėjo.
Buvau neviltį. Viskas, dabar tikrai viskas. Neišsigelbėsiu iš Tonio nagų.
Skausmas, kad daugiau nepamatysiu tėčio, mamos, Vilmos, Marijos, Mato, klupdė. Tačiau kažkas trukdė nukrist ir neatsikelt amžinai.
Kairėj kišenėj kažkas buvo. Vargais negalais įkišau į ją ranką. Kažką ištraukiau.
Telefonas.
Ne, to tiesiog negali būt. Negi jie nepastebėjo, kad mano kišenėj telefonas? Matyt, nesumanė patikrint. Ar šiaip ar taip, likimas man metė gelbėjimosi ratą. Puoliau į adresų knygą.
Už durų išgirdau balsus, ir užtaisomų pistoletų garsus.
Dabar turiu veikt žaibiškai.
Nė sekundės nesudvejojau, kam skambint.
Vienas, du, trys signalai. Meldžiu, atsiliepk.
- Klausau ,- apsimiegojęs balsas.
- Matai, čia aš. Man reikia tavo pagalbos,- sušnabždėjau.

18. Pragaištis.

Sveiki sveiki. Štai ir aš su nauju įrašu. Tikiuos, kad jums patiks, nes ilgai rašiau. Malonaus skaitymo.
Gabriela.
--------------------------------------------------------------------------------------------

18. Pragaištis.

Parėjusi į savo viešbučio kambarį tėčio neradau. Buvau pavargusi, nusprendžiau nueiti į dušą. Pasakiau apsaugininkams, kad jie būtų kambaryje. Nuėjusi į dušą atsisukau karštą vandenį ir pradėjau praustis. Bet negalėjau susikaupt nes visos mintys sukosi apie mano ir Mato bučinį. Apie tai, ką jis man jaučia. Ką aš jaučiu jam. Pradėjau fantazuot, kaip jis mane vėl pabučiuoja, aš jam atsakau... Galiausiai suvokiau, kad stoviu po bėgančiu vandeniu ir užsimerkusi šypsausi. Greitai išsimuilinau, išsitrinkau galvą ir nusišluočiusi išėjau iš vonios. Namie buvo tylu. Hm, keista pagalvojau. Apvaikščiojusi namus neradau apsauginių. Nusprendžiau, kad jie bus nuėję į apačią parūkyt. Norėjau pas juos paklausti, kur mano tėtis, taigi atidariau kambario duris ir išėjau į holą.
Staiga kažką man užspaudė burną ir užlaužė rankas. Pradėjau spardytis ir cypti, taigi jie man surišo kojas ir liepė tylėt. Pradėjo mane nešti link atsarginio išėjimo. Bandžiau įkąsti į ranką, kuri laikė užspaudusi mano burną. Pavyko. Ranka pasitraukė. Suspigau kaip tik galėjau garsiai. Pasirodė, kad artėja žingsniai. Bet staiga pajutau stiprų smūgį per galvą. Praradau sąmonę.
...

Sunkiai atplėšusi akis pamačiau, kad esu kažkokiam tamsiam kambarį su viena mažyte lempute prie lubų. Netoli prie stalo sėdėjo du raumeningi vyrai ir lošė kortomis. Bandžiau nepastebimai išlaisvinti rankas, kurios buvo surištos. Vyrai sukluso. Atėjo ir stipriai suveržę rankas, nusišypsojo. Pradėjau cypt. Šįkart jie manęs netildė. Tik juokėsi. Vienas tarė :
- Brangute, gali cypt kiek nori, niekas šiame urve tavęs negirdės.
Ir abu susižvengė. Mane apėmė neviltis. Kas galėjo taip su manimi pasielgt. Kur mano apsauginiai? Kur tėtis? Kas čia vyksta?
- Kas jūs tokie?- drebančiu balsu paklausiau.
- Kas tau iš to, jei žinosi,- tai nebuvo klausimas, tai buvo faktas. Pradėjau šaukt, kad jie mane paleistų, nes pasiskūsiu policijai. Jie jau raitėsi iš juoko. Staiga iš kambario gilumos pasigirdo ledinis balsas.
- Tylos.
Abu vyrai staiga nutilo ir sustojo kaip įkalti į žemę. Balsas kalbėjo toliau.
- Tai ką, Sharlinut, vėl susitikom, ar ne? Pasiilgau tavęs.
Atpažinau šį balsą. Man net nereikėjo jo pamatyt, kad žinočiau, kas čia. Tačiau jis vis dėl to išėjo į šviesą. Tai patvirtino mano spėjimą.
Tonis.