16. Deja vu.

Atleiskit, bet dabar įrašų sulauksit rečiau. Viskas dėl http://narkomanesgyvenimas.blogspot.com
Nepykit.
Gabriela.
________________________________________________________________
16. Déjà vu.

Pagaliau susitvardžiusi ir susitvarkiusi išėjau iš viešbučio. Mano vairuotojas jau laukė manęs. Tėčio jau nebuvo. Keista, bet aš jau įpratau į mokyklą ir iš jos važiuoti autobusu. Tad kiekvieną rytą, kai mane veža vairuotojas, jaučiuosi keistai. O jis mane veža kasdien. Tad kasdien jaučiuosi keistai.
Nebebuvo laiko galvoti, nes jau buvome prie mokyklos. Atsisveikinusi su vairuotoju, išlipau iš automobilio. Tiesa, dar išlipo šeši apsauginiai. Jie laukia manęs prie mokyklos durų, kol man baigsis pamokos. Ir tyko Tonio. Jaučiuos kaip filme.
Kai įėjau į klasę, patraukiau prie Mato. Jis sėdėjo vienas, kaip paprastai. Aš, kaip paprastai priėjau prie jo.
- Sveikas, čia laisva?
- Labas, taip.
- Gal galiu prisėsti?
- Jei tik nori, - jis nusišypsojo. Tai kartojasi kas dieną. Tas pats pokalbis. Tos pačios nuotaikos. Tos pačios išraiškos.
Lyg Déjà vu.
Aš prisėdau ir pažvelgiau į suolą, kur sėdėjo Ineta. Sėdėjo viena. Viliaus nebuvo mokykloj visą savaitę. Nuo tada, kai aš atėjau po avarijos.
Ineta pasisuko į mane.
Šiandien ji buvo išsitiesinus savo blondiniškus plaukus, akis padažiusi juodai, lūpas – raudonai. Kaip kas rytą.
Nuskambėjo skambutis.
Visi atsisėdo į suolus. Mokytoja pradėjo vesti pamoką.
Staiga visų akys pasisuko į duris. Mano taip pat.
Man ėmė trūkti oro.
Vilius.
Jis atsisėdo į suolą prie Inetos. Jie pasibučiavo.
Nuleidau galvą, kad galėčiau kvėpuoti. Iš akių ištryško ašaros.
Jaučiau Mato žvilgsnį įsmeigtą į mane.
Po keliu minučių susitvardžiau ir prisijungiau prie pamokos.
Kai nuskambėjo skambutis, visi išsiskirstė. Kita pamoka – kūno kultūra. Kadangi nesportavau, išėjau šiaip pasivaikščioti į lauką. Visi jau buvo persirengę ir mankštinosi. Nebuvo ką veikti, taigi su rankine vaikščiojau po aikštelę. Staiga pajutau stiprų smūgį į galvą.
Suklupau.

(Ne)Narkomanės gyvenimas

Sveiki visi. Noriu pranešti, kad pradėjau kurti naują istoriją. Ji vadinasi (Ne)Narkomanės gyvenimas.
Šią istoriją tęsiu, tik, manau, įrašai išeis rečiau. Jeigu jums įdomu mano nauja istorija - http://narkomanesgyvenimas.blogspot.com/ . Jau yra pirmas įrašas. Tikiuosi, jums patiks.
Gabriela.

15. Niekšas ir ...

Naujas įrašas. Labai tikiuosi, kad komentuosit. Nes aš ne juokais susinervinus - aš jums rašau, atiduodu visą save, o jūs net komentaro nesugebat parašyti? Jeigu šitaip bus ir toliau, patys žinot, kad nutiks. Aš nutrauksiu istoriją ir nerašysiu jos tol, kol nepradėsit aktyviai komentuoti. Tai tiek. Dabar skaitom įrašą.
P.s. Priminsiu jums Matą.

_____________________________________________________________________

Kažkas sucypė. Krūptelėjusi pabudau.
Tfu, tai tik durys. Pastaruoju metu pasidariau labai jautri, ypač garsams.
Mano apmąstymus nutraukė pro duris įėjęs žmogus. Jis laikė didelę gėlių puokštę, per ją nesimatė jo veido. Plaukai buvo rudi.
Vilius,- persmelkė per širdį.
Taip, tai jis,- tokiau tratėjo mano vaizduotė. – Atėjo atsiprašyti, pasakyti, kad suklydo. Kad tebemyli mane. Atleist jam ar ne? Taip, bet reikia truputį dėl vaizdo pasimaivyti...
Tada jis patraukė puokštė sau nuo veido.
Didžiam mano nusivylimu, tai buvo ne Vilius. Taip, vaikinas buvo žavus, mielų veido bruožų. Bet vis vien ne Vilius.
- Sveika, aš Matas,-ištarė mieliu balsu. Aš pakėliau antakį. – Na, tavo klasiokas,-pakėliau antrą antakį, - Matas Navickas. Galiu prisėsti?-jis nusijuokė. Nesulaukęs mano atsako prisėdo. Padėjo gėles ant staliuko prie lovos. Pagaliau prisiminiau. Kažkada su juo sėdėjau per lietuvių. Paskui paklausiau, kas namų darbų. Atsakė, kad nieko. Dėl to „nieko“ kitą dieną gavau dvejetą.
-Sveikas, ačiū, kad aplankei,-šiltai nusišypsojau.
-Nėr už ką. Beje, užjaučiu, kad išsiskyrėt su Vilium.
-Iš kur žinai?
-Vilius papasakojo visai klasei. Sakė, dabar pagaliau galės būti su Ineta.
-Niekšas,-vos galėjau judinti lūpas. Buvau šoke. Vadinasi, jis manęs niekada nemylėjo...
-Na, nesisielok taip. Tu verta geresnio,-jis nusišypsojo. Nieko neatsakiau.
-Ak, tiesa. Tavo mama Vilma sakė, kad tave paleidžia iš ligoninės.
-Ne...
-Nesidžiaugi?
-Džiaugiuos, bet... Aš nenoriu būti su Ineta viename bute...
-Na... Gali atsikelti pas mane,-jis nusišypsojo.
-Ne, ne, ką tu, neužkrausiu tau tokios naštos. Atsikelsiu pas tėtį Davidą,-nusišypsojau.
-Na, kaip nori. Tai gal norėsi nueiti šiandien suvalgyti ledų?
-Mielai,-nusišypsojau. Tik šypsena buvo dirbtinė.
----------------------------------------------------------------------------------------------------
Po savaitės.

Ah, ryt pirmadienis. Vėl matysiu Inetos snukį. Bet ne tas baisiausia. Matysiu ir Vilių. Bet net ir TAI nėra baisiausia.
Matysiu ir Matą. O aš jį NORIU matyti. Jis man kaip sielos draugas.
Nuo šiol su juo sėdime per pamokas. Po jų einame į kavinę kavos. Na, dar ir parūkyti. Tiesa, rūkau tik aš. Matas griežtai prieš tai.
O man cigaretės padeda. Nežinau, kaip be jų išgyvenčiau. O, jau pirma nakties. – Labanaktis,-ištariau tėčiui. Nuėjau ir atsiguliau į lovą. Užmigau iškart. Ryte nubudau išpilta šalto prakaito.
Sapnavau košmarą.
Mačiau Vilių. Jis buvo su šautuvu. Staiga atsirado Matas.
-Sharlina, bėk – sušuko jis. Pasileidau bėgt. Staiga išgirdau šūvį. Atsisukusi pamačiau Inetą. Ji piktdžiugiškai šypsojosi. Nes Matas jau buvau nebegyvas...
Pravirkau.

Dėl muzikos.

Dauguma jūsų balsavo, kad muzikos nereikia. Bet viena mergina pasiūlė kompromisą - kas norės, įsijungs muziką, kas nenorės - nesijungs. Taigi, dabar šone yra grotuvas su lėtomis ir raminančiomis dainomis. Kas norės muzikos, tereikės paspausti mygtuką su rodykle, ir muzika pasileis. Kas nenorės, nereikės nieko spaust. Muzika neįsijungia automatiškai. Manau, visiems tiks. Tai tiek.

Gabriela.

Ar reikia?

Ar blogui reikia muzikos? Balsuojam komentaruose iki 23.00 h.

-.

Viskas. Man pabodo. Įrašus skaitot, o pakomentuot nesugebat. Tai va. Jeigu po nauju įrašu nebus bent keturių komentarų (MANO NESISKAITO), nutrauksiu šią istoriją ir nerašysiu jos tol, kol nepradėsit aktyviai komentuot. Ir dar. Nemanykit, kad aš noriu tik pasakymų "kaip nerealu" "fainai". Ne. Aš žinau, kad taip nėra, ir noriu sulaukt taip pat ir kritikos. Kas patiko, kas nepatiko. Kad galėčiau tobulėt.
Ačiū už sugaištą laiką.

Gabriela.

14. Tai dar tik pradžia.

Ačiū, kad skaitot. Tik labai prašau - aktyviau komentuokit. Juk žinot, kai svarbu autorei žmonių nuomonė. ;>>
P.s. Įraše bus pavartotas necenzūrinis žodis.
---------------------------------------------------------------------------------------------------
Kažkas įkyriai burzgė. Stengiausi negirdėti to garso, galvoti apie kitką, tačiau nieko nesigavo. Pakėliau ranką norėdama užsidengti ausis, tačiau mano ranką sulaikė šalti pirštai.
Atsargiai pramerkiau akis.
Gulėjau lovoje, aplinkui buvo šviesu. Pro langą švietė saulė. Šalia manęs stovėjo didelis aparatas su daug laidelių, prijungtų prie mano kūno. Štai kas skleidė tą įkyrų garsą. Tačiau pastebėjau, kad esu ne viena. Šalia manęs sėdėjo tėtis. Ne, ne Marijus.
Davidas.
-Tėti, ką čia veiki? Ką aš čia veikiu? Kaip čia taip greitai atskridai?
-Mažute, kaip tu? Atleisk, kad taip ilgai neatvykau, negalėjau gaut bilietų, bet tu turbūt net nejautei...
-Ką reiškia „ilgai neatvykau“? Juk mudu dar šiandien kalbėjom...
-Ne, mažute, ne šiandien. Kalbėjom prieš dvi savaites.
-Kaip tai?
-Tau buvo koma.
Ką?! Kodėl??!! Juk dar šiandien mudu su Vilium... – tada prisiminiau skaudžią realybę. Mudviejų nebėra. Yra tik Aš ir Jis...
-Tėti... – verkiau kaip mažas vaikas, tačiau negalėjau sustoti.
-Kas tau? Ką nors skauda? Pakviesti gydytoją?
-Ne,ne, man nieko neskauda. Tik širdį. Bet man nepadės joks gydytojas. Mane paliko.
-Kas?...
-Vilius.
-Bet kaip?...
Tada jam viską papasakojau. Nuo mūsų pažinties pradžios iki pabaigos.
-Tada jis pasakė: „Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę“. Ir nuėjo.
-Mažute, aš labai užjaučiu...
-Man nereikia tavo užuojautos,- šaltai tariau. – Bet man reikia tavo apkabinimo,- šiek tiek nusišypsojau.
Tada tėtis mane apkabino.
Buvau labai jo pasiilgusi. Vėliau jam papasakojau apie Tonį. Jis mane patikino, kad aš saugi, nes mane saugo apsauginiai. Vėliau atėjo Marija su Marijum. Kai jie išėjo, pasirodė Vilma su kažkokia mergina. Mergina buvo graži, net labai. Blondinė, aukšta, rudomis akimis. Tačiau žiūrėjo į mane kažkaip keistai. Lyg pyktų, ar panašiai. Hm.
- Sharlina, brangute, kaip tu? Susipažink, čia – Ineta, vyresnioji mūsų dukra.
Toji Ineta padavė man ranką. Aš ją paspaudžiau. Tada ji atsitraukė ir kažką sušnabždėjo mamai. Girdėjau kažką panašaus į „gėda“ ir „gal galėtum palikti...“. Hmm.
-Taip, žinoma, paliksiu jus vienas,-Vilma maloniai nusišypsojo ir išėjo.
Tada Ineta priėjo prie manęs, pasilenkė ir sušnabždėjo.
-Žinai, kas tau, kale? Smegenų sukrėtimas. Tai va, žinok, jei dar lysi prie Viliaus, gausi daugiau, nei sukrėtimą. Aišku? Ir jokie apsauginiai tau nepadės. Bet nemanyk, kad aš myliu Vilių. Jis tik šiaip gražus,-tada ji angeliškai nusišypsojo ir paspaudė kažkokį mygtuką tame aparate. Man ėmė trūkti oro, pradėjo kaukti sirena. Subėgo gal milijonas gydytojų, vienas iš jų paspaudė tą patį mygtuką. Sirena nutilo, aš galėjau vėl kvėpuoti. Gydytojai pasišalino, išėjo ir Ineta. Prieš išeidama metė man žvilgsnį. Iš jo supratau – tai dar tik pradžia.

Naujas veikėjas.

Tai - naujas veikėjas Matas. Apie jį plačiau sužinosite įrašuose.

13.Tamsa

Štai ir prasideda veiksmas...
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


Nebežinojau, ką daryti. Policija man nepadeda. Tėtis vis dar Amerikoj. O Tonis kažkur Kaune! Turbūt dar ir savo šaiką atsivežė...
Akies krašteliu pastebėjau, kad Vilius ruošiasi kažką sakyti. Pasisukau į jį. Jis pažiūrėjo į mane. Aš atsakiau klausiamu žvilgsniu. Jis giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti.
- Žinai, Sharlina, aš ilgai galvojau. Galvojau ir taip, ir anaip. Rikiavau argumentus. Bet galiausiai nusprendžiau.
- Ką nusprendei?... – jaučiau, ką jis pasakys, tačiau negalėjau tuo patikėti.
- Sharlina, mums reikia išsiskirti.
- Ką?!! Kodėl?!! Kam?... – man pritrūko žodžių.
-Tam. Nes kad ir kaip tave mylėjau, nenoriu rizikuoti.

- Kaip... Tu... Galėjai... – rodėsi, kad mirštu.
-Paprastai. Žinai, man rodos, ir taip per ilgai užtempiau. Mums reikėjo išsiskirti jau tada, kai Tonis ėmė tave persekioti. Tačiau yra kaip yra. Gali jam pasakyti, kad vakinio nebeturi. Iki, Sharlina. Iki visiems laikams. Pamiršk apie mane. Aš daugiau tau nebesirodysiu. Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę.
Ir jis nuėjo. Bet staiga grįžo, pabučiavo mane. Nuėjo. Šįkart visiems laikams...
Tačiau aš spėjau kaiką išvysti. Tik nesupratau, kas tai buvo. Kibirkštėlė. Ją pamačiau Viliaus akyse. Lyg jam skaudėtų... Kad turi mane palikti...
Lyg mane tebemylėtų.
Bet šį jausmą užgesino pyktis. Kaip jis gali taip sakyti – bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę - !! Gal jis išprotėjo?! Ką jis man siūlo? Išsitrinti atmintį? Taip, kodėl gi ne? Išsitrinsiu. Ir pamiršiu visus bučinius, apsikabinimus, prisilietimus…
- Taip ir padarysiu!! Kodėl gi ne!!! – sušukau ant visos gatvės. Pro šalį ėjęs būrelis vaikinų pradėjo žvengti. Susinervinus patraukiau per gatvę.
Jau buvau vidury gatvės, kai išgirdau cypiančius mašinos stabdžius. Staigiai pasukau galvą ir išvydau akinančią šviesą.
Paskui viskas užtemo.