Sveiki. Žinau, žinau - negalima taip elgtis, tiek laiko nerašyti... Nepykit. Bet tikrai nepradėsiu čia teisinitis, kodėl taip padariau. Taip reikėjo. O dabar, Jūsų teismui - 17 įrašas.
-------------------------------------------------------------------------------------
Kai atmerkiau akis, pamačiau daugybę žmonių aplink mane. Čia buvo treneris, seselė, mano apsauginiai, klasiokai, Matas, Vilius, Ineta. Ji prabilo :
- Ak, Sharlina, atleisk, man kamuolys išsprūdo ir nulėkė tau į galvą. Tikiuosi nepyksti? – ji dirbtinai nusišypsojo.
- Ne, nepykstu,- lipšniai tariau. Kalė, paleido kamuolį man į galvą. Matyt, netekau sąmonės.
Matas padėjo man atsistot. Jau norėjau eiti su juo link rūbinės, bet susvyravau ir kritau. Man nespėjus atsitrenkti į žemę, mane pagavo kažkieno rankos. Atsisukau.
Vilius. Tai jis mane pagavo.
Atšokau lyg nutrenkta elektros. Skubiai nuėjau į rūbinę, Matas ėjo kartu. Nueidama pamačiau, kad Vilius šypsosi. Atėjusi į rūbinę prisėdau. Matas atsisėdo už manęs. Staiga prakalbo.
- Sharlina?
- Ką?
- Atsisuk.
Padariau, kaip liepiama. Ir staiga jis padarė tai, ko nesitikėjau.
Pabučiavo mane.
Ne, tai nebuvo pakštelėjimas į žandą. Tai buvo tikras bučinys.
Jo lūpos buvo saldžios. Ne tokios, kaip Viliaus, bet vistiek.
Staiga jis atsitraukė ir išskubėjo iš rūbinės.
Nesupratau savo jausmų. Man PATIKO. Patiko tas bučinys.
Nuskambėjo skambutis. Patraukiau į kabinetą.
Prie jo pamačiau Matą ir kitus klasiokus. Jie buvo linksmi, čiauškėjo. Na, tik Matas ne. Kai priėjau, jis burbtelėjo :
- Mums nėra daugiau pamokų, iki,- ir nuėjo.
Na, nėra tai nėra. Išėjau iš mokyklos ir įsėdau į automobilį, kurį jau buvo iškvietę apsauginiai. Nuvažiavom į viešbutį.
