12.NEviltis.

Labas. Štai ir naujas skyrius. Labai prašau - komentuokite. Man BE GALO svarbi jūsų nuomonė...
---------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsibudau savo kambaryje. Iš pradžių pamaniau, kad esu viena, tačiau apsidairius supratau, kad ne. Šalia manęs buvo Vilius. Jis buvo išsigandęs. Kai pamatė, kad nubudau, paklausė :
- Sharlin, kad atsitiko? Tavo mama sakė, kad buvo atėjęs kažkoks vaikinas, jis tave laikė...- aš nebenorėjau klausyt. Tad tik lūpomis ištariau „Tonis“. Vilius išsyk viską suprato. Jis įsiuto :

-Tai jau peržengė visas ribas! Mes tuoj pat eisime į policiją ir parašysime skundą.
-Ne, Viliau, tu nesupranti...
-Ko nesuprantu?
-Jis juk didžiausio mafijos boso sūnus...
-Na, ir kas?Juk policija vis vien kažką darys. Jie nesėdės rankų sudėję.
-Nemanau... Klausyk, gal paprašykim mano tėvo apsaugos man?
-Na... Gerai. Bet vis vien nueisim į policiją. Gerai?
-Gerai...

Po mūsų pokalbio, aš savąjame iPhone surinkau Daviddo numerį ir ėmiau laukti. Vilius sėdėjo šalia ir klausėsi. Staiga išgirdau pažįstamą „Alio“ kitame laido gale. Ačiū Dievui, pamaniau.
-Tėti, čia aš.
-Sharlina? Brangute, kaip tu? Aš pasiilgau tavęs... Girdėjau, likai gyventi Lietuvoje... Kodėl?
-Nes man čia geriau, tėti. Čia mane kas nors myli. Be to, susiradau vaikiną, kurį myliu,- po šių žodžių Vilius išsišiepė nuo ausies iki ausies. Pasiunčiau jam oro bučinuką ir klausiau toliau :
-Mažute, aš tave myliu, be to Demi... Pala, vaikiną? Kaip tai? Juk tu turi vaikiną – Tonį!
-Tėti, tame ir bėda – aš jį palikau, o jis nuo manęs neatstoja. Jis man grasina susidorojimu. Be to, jis atvyko į Lietuvą...
- Į Lietuvą? Ne! – tėtis sustugo kitame laido gale.
- Taip, tėti... Todėl norėjau paprašyti paslaugos.
-Bet ko, ko tik tau reikia.
-Gal galėtum man nusamdyti apsaugą? Čia, Lietuvoje.
-Žinoma. O su ja ir aš atskrisiu pas tave.
-Tėti, tau tikrai nebūtina... – jau norėjau sakyti „skristi“, bet mintis, kad greit pamatysiu tėtį, labai viliojo. Todėl sutikau.
-Gerai, myliu tave, tėti! Kada būsit?
-Turėtume po kelių dienų. Dar reikia biletų, viešbučio...
-Tėti?
-Taip, dukra?
-Gal galėtum paklausti mamos, ar ji nenorėtų atskristi?
-OK‘ai. Demi? Norėtum pas Sharliną į Lietuvą? Ji turi bėdų su... – Demi jam neleido pabaigti. Išgirdau kategorišką „Ne.“
- Dukra, tavo mama nenori...
-Viskas gerai. Svarbiausia, kad tu atvyksi.
-Žinoma. Na, jau turiu eiti tvarkyti reikalų. Iki. Myliu ir bučiuoju. Kai žinosiu, kada būsim, pranešiu. Bay.
-Bay,- jis padėjo ragelį. Valio! Tėtis atvyks čia! Kaip supratau, Vilius viską girdėjo, nes buvo labai laimingas.
-Valio! Na, o dabar eime į policijos komisariatą?
-Žinoma. Tik išeik iš kambario – man reikia persirengt.
-Aš galiu ir čia pabūt... Aūč! – jis suriko. Nes trenkiau jam antausį.
-Gerai, gerai – išeinu,- jis nusijuokė ir išėjo. Aš puoliau rengtis. Po dešimties minučių jau buvau pasiruošusi. Išėjau iš kambario, prigriebiau Vilių ir prabėgdama mamai mestelėjau „Iki“, kad nereiktų nieko aiškint. Po penkiolikos minučių kelio, išlipome iš autobuso ir priėjome policijos komisariatą. Vilius žvilgtelėjo į mane. Aš giliai įkvėpiau ir atidariau duris.

Viduje buvo šviesu. Pamačiau vieną policininką ir nuskubėjau prie jo.
-Sveiki, norėčiau parašyti ieškinį dėl priekabiavimo.
-Gerai, štai, prašau lapas – rašykite.

Kai viską surašiau ir įteikiau policininkui, jis ėmė skaityti. Bet greitai nuleido lapą, ir siaubo kupinomis akimis pažiūrėjo į mane :
-Jūs gal juokaujat? Tonis McGregoras? Jis juk mafijos boso sūnus!
-Aš tai žinau, bet…
-Koks dar bet? Mes taip nerizikuosim! Laisva – galite eiti.
-Bet...
-Pasakiau – laisva. Viso gero. Prašau palikti nuovadą.
Mums nieko kito neliko, kaip tik išeiti. Kai išėjom, Vilius pažvelgė į mane. Man skruostu nuriedėjo ašara. Nebeliko jokios vilties.Jokios.

11.Pabaisa

Atleiskit, kad taip ilgai nebuvo įrašų - kažkodėl nesirašo... Na, bet pasistengsiu parašyt dažniau. O dabar - mėgaukitės. 11 įrašas. PABAISA.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

Nuo tos dienos viskas buvo po senovei. Mes su Vilium buvom laimingi ir įsimylėję. Su Vilma, Marijum ir Marija sutarėm puikiai. Ji greit turėjo dalyvauti kažkokiame gimnastikos renginyje, ir dėl to labai džiaugėsi. Be to, net mano pažymiai mokykloje pagerėjo! Kaip ir sakiau, viskas buvo gerai. Iki vieno vakaro. Vakaro, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Tą vakarą Marija žaidė su savo žaislais, Vilma kažką gamino virtuvėje, o Marijus buvo išėjęs į parduotuvę. Aš žiūrėjau televizorių. Buvau susitarus su Vilium, jis turėjo greit ateiti. Taigi. Man bežiūrint kažkokį meksikietiška serialą, suskambo durų skambutis. Aš, pamaniusi, kad tai Vilius, kaip kulka nulėkiau prie durų. Kai jas atplėšiau, pamačiau tai, ko tikrai nesitikėjau.
Tonį.
Tonį, kuris man grasino susidorojimu. Tonį, kurio aš neapkenčiau. Tonį, kuris dabar turėtų būti Amerikoj. Tačiau jis stovėjo prie mano buto durų.
Vos nenualpau. Tačiau kažkaip sugebėjau išlementi :
-Kką tu ččia ddaraii??!
-Ir tau labas, brangiohi. Labai tavęs pasiilgau,- tai pasakęs jis norėjo mane pabučiuoti. Aš suklykiau, atšokau, ir trenkiau jam antausį.
-Kalė!- jis sušuko, ir norėjo man pačiupti už plaukų, bet spėjau pasitraukti. Tačiau jis sučiupo mano ranką ir ją taip stipriai suspaudė, kad net pravirkau.
-Meldžiu, Toni, paleisk...
-Ne, mažut. Aš tavo vaikinas, ir galiu daryt, ką noriu.
-Tu ne mano...- jau norėjau sušukt „vaikinas“, kai pasirodė Vilma.
-Kas tu toks?! Tuoj pat ją paleisk, arba iškviesiu policiją!- jai tai pasakius, jis mane paleido. Tačiau pasakė :
-Tu dar pasigailėsi.
Ir nuėjo. Vilma klausiamai į mane pažvelgė. Tačiau aš tik papurčiau galvą ir susmukau.

10.Naujiena.

Sveikučiai. Kaip jau supratot - tęsiu savo istoriją. (:
----------------------------------------------------------
Po dvidešimties minučių buvau tos agentūros, per kurią dalyvavau mainų programoje, pastate. Vos tik įėjus, kairėje pusėje buvo durys su užrašu “Mainų programa: paslaugos”. Pasisekė. Kaip tik ten ir įėjau. Vėlgi pasisekė, nes nebuvo nei vieno žmogaus. Prie stalo sėdėjusi moteriškė tarė :
- Laba diena, kuo galiu padėti?
-Laba diena, aš dalyvavau mainų programoje ir aš norėčiau šioje šalyje pasilikti visą laiką.
-Tai įmanoma, bet mes turėsim gauti jūsų tėvų sutikimą, bei jūs pati turėsit susirasti gyvenamą vietą.
-Gerai, man tinka.
- Tuomet duokite savo mamos arba tėčio numerį.
- Mamos, gerai? Jos vardas Demi.
- Demi, gerai.
Aš jai padiktavau mamos numerį. Po kiek laiko ji prašneko:
-Laba diena, čia iš mainų programo skambina. Jūsų dukra nori pasilikti Lietuvoje visam laikui. Ar jūs duodat sutikimą?-ji kurį laiką tylėjo. Po to vėl prašneko: - Gerai, tuomet geros dienos.
-Na, ar leido?-paklausiau, nors jau žinojau atsakymą.
-Taip, ir labia lengvai,-ji atrodė nustebusi.
-Juk ji manęs nemyli,-tyliai burbtelėjau.
-Kaip sakėt?
-Ne, nieko. Gal galėtumėt paskubėti?
-Gerai. Pasirašykite štai čia, čia ir čia. O viršuj parašykit savo vardą ir pavardę.
Po dešimties minučių išėjau iš pastato. Štai ir viskas. Galėsiu čia gyventi metus be pilietybės, tik su mainų programos pilietybe. Patraukiau namo.

-Labas, mama,-sušukau įėjus.
-Labas, Sharlin,-mama pasitiko mane.
-Mamyt, aš galiu gyvent Lietuvoje kiek noriu, buvau mainų programos pastate, ten paskambino Demi’ei, ji leido čia pasilikti. Kitą savaitę išsikraustysiu.
-O kam tau kraustytis? Lik čia. Nebent tau čia nepatinka…-ji nuliūdo.
-Patinka! Tu tikrai nieko prieš?-aš apsidžiaugiau. Aš čia jaučiausi kaip namie.
-Žinoma, ne,-ji mane pabučiavo į skruostą.
-Ačiū, mama!- sušukau ir nulėkiau į kambarį ruoštis susitikimui su Viliumi.
Po pusvalandžio jau buvau parke. Vilius manęs jau laukė. Aš priėjau, mes pasibučiavom ir tada jis prabilo.
-Sharlina, manau, kad mums nereikia kreipti dėmesio į Tonio grasinimą dėmesio, kol jis nieko nedaro. Apsimeskim, kad nieko neįvyko. Ar gerai?
-Aha, gerai. Viliau, aš turiu puikią naujieną!
-Na?-jis atrodė susidomėjęs. Tuomet aš jam papasakojau, kad liksiu čia visą laiką. Jis nudžiugo.
-Sharlina, bet juk tai nuostabu! Mes galėsim draugauti ir toliau! O kaip bus su tavo gyvenama vieta?
-Nusiramink, viskas gerai. Vilma man leido pasilikti gyventi pas juos.
-Ačiū Dievui! Na, kadangi viskas tiesiog puiku, gal nori nueiti į kavinę ir suvalgyt ledų?
-Bet aš nepasiėmiau pinigų.
-Aš pavaišinsiu,-jis šelmiškai nusišypsojo ir karštai mane pabučiavo.

Nusprendžiau.

Sveikučiai. Labai ačiū, kad komentavot - man jūsų nuomonė svarbi. Taigi. Buvo 5 už tai, kad tęsčiau ir nė vieno - kad ne. Taigi... Tęsiu! :) Jau greit sulauksit naujų įrašų. :) P.s. Tai bus senųjų tęsiniai. (:

Karamelė.♥

...

Sveiki. Tikriausiai pagalvojot - kur ji taip ilgai buvo? Pasakysiu, kur. Buvo sugedęs kompiuteris. Be to, sergu. Na, bet nesvarbu. Nors iš tiesų svarbu. Žinot, kas kompiuteryje buvo sugedę? Kietasis diskas. Ir visi failai išsitrynė. VISI. Kaip turbūt jau supratot - ir ši istorija. Taigi, manau, kad neverta jos tęsti. Nes jos nebėra... O kurti iš naujo užimtų labai daug laiko. Nors... Jeigu daug jūsų norėtų, galbūt ir užsiimčiau... Taigi,kaip? Norit, kad kurčiau iš naujo, ar ne? Atsakom komentaruose.

Jūsų - Karamelė.♥