11.Pabaisa

Atleiskit, kad taip ilgai nebuvo įrašų - kažkodėl nesirašo... Na, bet pasistengsiu parašyt dažniau. O dabar - mėgaukitės. 11 įrašas. PABAISA.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

Nuo tos dienos viskas buvo po senovei. Mes su Vilium buvom laimingi ir įsimylėję. Su Vilma, Marijum ir Marija sutarėm puikiai. Ji greit turėjo dalyvauti kažkokiame gimnastikos renginyje, ir dėl to labai džiaugėsi. Be to, net mano pažymiai mokykloje pagerėjo! Kaip ir sakiau, viskas buvo gerai. Iki vieno vakaro. Vakaro, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Tą vakarą Marija žaidė su savo žaislais, Vilma kažką gamino virtuvėje, o Marijus buvo išėjęs į parduotuvę. Aš žiūrėjau televizorių. Buvau susitarus su Vilium, jis turėjo greit ateiti. Taigi. Man bežiūrint kažkokį meksikietiška serialą, suskambo durų skambutis. Aš, pamaniusi, kad tai Vilius, kaip kulka nulėkiau prie durų. Kai jas atplėšiau, pamačiau tai, ko tikrai nesitikėjau.
Tonį.
Tonį, kuris man grasino susidorojimu. Tonį, kurio aš neapkenčiau. Tonį, kuris dabar turėtų būti Amerikoj. Tačiau jis stovėjo prie mano buto durų.
Vos nenualpau. Tačiau kažkaip sugebėjau išlementi :
-Kką tu ččia ddaraii??!
-Ir tau labas, brangiohi. Labai tavęs pasiilgau,- tai pasakęs jis norėjo mane pabučiuoti. Aš suklykiau, atšokau, ir trenkiau jam antausį.
-Kalė!- jis sušuko, ir norėjo man pačiupti už plaukų, bet spėjau pasitraukti. Tačiau jis sučiupo mano ranką ir ją taip stipriai suspaudė, kad net pravirkau.
-Meldžiu, Toni, paleisk...
-Ne, mažut. Aš tavo vaikinas, ir galiu daryt, ką noriu.
-Tu ne mano...- jau norėjau sušukt „vaikinas“, kai pasirodė Vilma.
-Kas tu toks?! Tuoj pat ją paleisk, arba iškviesiu policiją!- jai tai pasakius, jis mane paleido. Tačiau pasakė :
-Tu dar pasigailėsi.
Ir nuėjo. Vilma klausiamai į mane pažvelgė. Tačiau aš tik papurčiau galvą ir susmukau.