21. Grumtynės

Naujas, įtemptas įrašas. Skanaus

- Viliau, kaip.. Iš kur..-man trūko žodžių.

- Sharlina, atleisk man. Padariau nedovanotiną klaidą. Nesuprantu, kaip galėjau tave palikt. Kaip galėjau susidėt su Toniu ir..

- KĄĄ??-vienu metu sušukom su Matu.

- Ak, turbūt dar nepasakojau.. Pameni, kai Tonis atvažiavo į Vilmos ir Marijaus namus? Ir kitą dieną man apie tai papasakojai? Tai va. Dar po dienos jis mane susirado. Sakė, kad nenori skriaust nei manęs, nei tavęs. Bet aš turiu tave palikt. Tada jis grįš į Ameriką. Deja, negrįžo.

- Kodėl man tai tik dabar sakai?

- Nes anksčiau nebuvo progos.

- Tu, asile.. Pasigailėsi, dabar pat.. – Matas nebesivaldė.

- Palaukit! Nesimuškit! Juk ne to čia atėjot. Kai išlaisvinsit mane, galėsit vienas kitam snukius sudaužyt.

- Matai, ji teisingai kalba. Sharlina, leisk man kalbėt toliau,-jis atėjo ir atsisėdo prie manęs. – Tada, kai palikau tave.. Aš buvau atėjęs pas tave į ligoninę. Bet tu buvai komoj. Ir ligoninėj sutikau Inetą. Mes ilgai kalbėjomės, ir ji įkalbėjo mane vėl draugaut su ja. Sakė, kad tu nori būti su Toniu, o jis su tavim..

- Tu su ja tebedraugauji?

- Kai sužinojau, kas tau nutiko, palikau ją.

- Kaip tu sužinojai, kad mane pagrobė ir kad aš čia?

- Matas man pasakė.

- Matas?-klausiamai pažvelgiau į jį.

- Kai tu man paskambinai naktį ir pasakei, kad esi pagrobta.. Aš nežinojau, ką daryt. Tavo tėčio nepažįstu, mamos taip pat. Tik žinojau, kad draugavai su Vilium. Man neliko ką daugiau daryt.. - Kai tik sužinojau, iškart nusprendžiau gelbėt tave, -Vilius keistai į mane žiūrėjo.

- Tai gal pradėkim..

- Ne, dar ne viską pasakiau. Sharlina, aš.. Aš myliu tave. Tu man esi viskas. Nenoriu būt su niekuo kitu. Žinau, kad padariau klaidą. Bet tikiuos, kad sugebėsi man atleist. Prašau, grįžk pas mane.. – jis norėjo mane pabučiuot.

- Ne.

- Nesupratau?

- Viliau.. Po mūsų išsiskyrimo aš ilgai gedėjau. Bet radau jėgų įsikibt į gyvenimą. Ir radau žmogų, kuris manęs neskaudina. Mums nieko neišeitų. Nes mano meilė tau pasibaigus.

- Bet aš tave myliu..

- Aš irgi tave mylėjau, bet tau tai buvo nesvarbu.

- Sakei, kad radai kitą žmogų.. Kas jis?

- Tai.. – nespėjau užbaigt sakinio, nes išgirdom uždaromas lauko duris. Apsauginiai.

- O Dieve..

- Viliau, slėpkis čia, o aš – tame kampe,- Matas skubėjo.

- Kokių čia draugelių prisikvietei, kekše? Laksto aplinkui, reikia vaikyti,- atėjo apsauginiai.

- Nieko aš nesikviečiau.

- Žiūrėk tu man. Bet gi kaip tu jų prisikviestum? Gal telefonu?- jie pradėjo žvengt. Jau buvo beveik išėję.

Ir staiga kampe, kuriame slėpėsi Vilius, kažkas nukrito.

Apsauginiai staigiai atsisuko ir užtaisė pistoletus. Pradėjo slinkt link to nelemto kampo.

Kai staiga Matas šoko iš kitos pusės, vienam apsauginiui ant nugaros. Tuo metu Vilius puolė antrą apsauginį. Kol Matas darbavosi su pirmuoju, Vilius kitam pripurškė dujų į akis ir trenkė su metaliniu vamzdžiu per galvą. Apsauginis krito be sąmonės. Tada Vilius tą patį padarė ir pirmąjam.

Kai apsauginiai jau gulėjo ant žemės, Vilius su Matu puolė prie manęs, nupjovė virves ir mes pasileidom bėgt.

Tada pro lauko duris įėjo Tonis su Ineta. Tonis turėjo pistoletą.

- Nagi nagi, kas pradėjo linksmybes be manęs?-Tonis nusišypsojo ir užtaisė šautuvą

Klausimas

Sveiki. Taigi, kaip žinot, ilgą laiką nerašiau. Nepykit, taip jau nutiko.
Pastebėjau, kad niekas neberašo komentarų, lankytojų 1-2 per dieną. Taigi, man įdomu - ar dar kas nors skaito šį blogą? Jei taip, atsiliepkit komentaruose.
Ačiū,
Gabriela.

20. Netikėtumai

Gero skaitymo.

- -Sharlina? Kas nutiko, kodėl skambini 4 ryto?
- Matai, aš.. pagrobta.
- Kas yra?
- Aš pagrobta.
- Čia labai ryšys trūkinėja, gali garsiau pasakyt?
- AŠ PAGROBTA, DIEVE MANO!
Staiga už durų išgirdau bruzdesį. Apsauginiai rakino duris.
- Matai, tu susigaudai technikoj. Susek pagal numerį, kur aš. Prašau, padėk man..
Teko numest telefoną ant žemės ir paspirt, kad apsauginiai jo nepastebėtų.
- Kas čia tau daros? Jau su Dievu kalbiesi?
- Ne, tiesiog repetuoju „Kankinė ir du debilai apsauginiai“ sceną.
Už tai gavau spyrį į koją, bet vis vien šypsojausi iš savo sąmojo. Apsauginiai susinervinę išėjo.
Ir ką dabar veikt?
Bandžiau pasiekt telefoną. Po kelių ilgų minučių, pasieikiau.
Ir pradėjau daryt tai, ką darytų kiekvienas pagrobtas žmogus.
Žaisti žaidimus.
Jau buvau 5-tam Angry Birds lygyje, kai baterija išseko.
Nusikeikiau ir numečiau telefoną į kampą.
Tada bandžiau suskaičiuot, kiek yra plyšių sienoje. Bet ties 53-čiu pasidaviau.
Miegoti nesinorėjo, valgyt norėjosi, bet nieks nedavė. Pabandžiau prisimint linksmus savo gyvenimo įvykius. Bet netyčiau mintys nukrypo į laimingus mano ir Viliaus laikus. Kaip jis atėjo manęs lankyti, kaip ėjome į ledainę, pirmas mūsų bučinys.. Nejučiom išriedėjo ašaros.
Staiga atsidarė durys ir įėjo Tonis.
- Sveika. Ko žliumbi? Skauda kojytes ir rankytes? Gal atlaisvint virves?
Jau norėjau jį pasiūsti, bet sugalvojau geriau.
- Toni.. Žinau, kad tave labai įskaudinau, bet.. Gal galėtume pasikalbėti?
- Tai kalbėk.
- Ne, tu per toli.. Ateik arčiau.

- Peilio, šautuvo ar dar ko čia neturiu, taigi nesitikėk manęs apmulkint.
- Ne, Toni, tikrai ne. Aš noriu tavęs atsiprašyt. Tu man tikrai buvai geras, o aš tave taip išdaviau.. Negaliu sau atleist. Ir dabar verkiu būtent dėl to.. Žinau, kad man neatleisi, bet.. Gal galėčiau gaut bent vieną, paskutinį bučinį iš tavęs?
- Aš nežinau..- jis mikčiojo, bet artėjo prie manęs.
- Nebijok, ateik arčiau.. Pasilenk, juk aš tavęs nepasieksiu..
- Sharlina, aš.. negaliu tavęs pamiršt..
- Tšš, viskas gerai.. Ateik arčiau..
Jis lenkėsi prie mano lūpų. Buvo už kelių centimetrų nuo manęs.. Ir tada aš jam spyriau į jo vyrišką pasididžiavimą.
- Oi bl*t! S*ka! Užmušiu tave!
Jis klupinėjo, o aš negalėjau nustot juoktis. Cha, taip tau ir reikia.
- Tu dar pasigailėsi..
Jis išėjo. Ech, linksmas tas gyvenimas kartais.
- Sharlina?
O, jau mintyse girdžiu Viliaus balsą.. Pasiilgau to balso. Labai.
- Sharlina, ar girdi mane?
Žinoma, kad girdžiu.. Atrodo, kad jis visai šalia..
- Pasiilgau tavęs..-sušnabždėjau.
- Ką sakei? Ten tu, Sharlina?
Hm, tai truputį keista. Atrodo, kad jis aukštai, virš manęs.
- Tu šnekėsi ar ne, po velnių?
Ir jis keikiasi. Svajonėse jis nesikeikia.
Pakėliau galvą ir išvydau didesnį plyšį. Pro jį matėsi tamsios akys. Vos nesucypiau.
- Viliau? Ką, po velnių tu čia veiki?
- Aš čia su Matu. Sharlina, aš noriu tavęs atsiprašyt.. Fuck!
Jis dingo. Tiesiog nuostabu.
Už durų išgirdau riksmus, bėgimą ir atidaromas lauko duris. Apsauginiai pasišalino.
Čia gal sapnas?
Kažkas įbėgo pro lauko duris. Ir pradėjo rakint vidines duris, už kurių ir buvau aš.
Staiga jos atsilapojo, ir aš išvydau jį.
Vilius.
Aš tiek laiko tikėjausi jį pamatyt. Tiek laiko sapnavau jį, jo balsą, jo rudas akis..
Ir jis stovi už kelių metrų nuo manęs.