21. Grumtynės

Naujas, įtemptas įrašas. Skanaus

- Viliau, kaip.. Iš kur..-man trūko žodžių.

- Sharlina, atleisk man. Padariau nedovanotiną klaidą. Nesuprantu, kaip galėjau tave palikt. Kaip galėjau susidėt su Toniu ir..

- KĄĄ??-vienu metu sušukom su Matu.

- Ak, turbūt dar nepasakojau.. Pameni, kai Tonis atvažiavo į Vilmos ir Marijaus namus? Ir kitą dieną man apie tai papasakojai? Tai va. Dar po dienos jis mane susirado. Sakė, kad nenori skriaust nei manęs, nei tavęs. Bet aš turiu tave palikt. Tada jis grįš į Ameriką. Deja, negrįžo.

- Kodėl man tai tik dabar sakai?

- Nes anksčiau nebuvo progos.

- Tu, asile.. Pasigailėsi, dabar pat.. – Matas nebesivaldė.

- Palaukit! Nesimuškit! Juk ne to čia atėjot. Kai išlaisvinsit mane, galėsit vienas kitam snukius sudaužyt.

- Matai, ji teisingai kalba. Sharlina, leisk man kalbėt toliau,-jis atėjo ir atsisėdo prie manęs. – Tada, kai palikau tave.. Aš buvau atėjęs pas tave į ligoninę. Bet tu buvai komoj. Ir ligoninėj sutikau Inetą. Mes ilgai kalbėjomės, ir ji įkalbėjo mane vėl draugaut su ja. Sakė, kad tu nori būti su Toniu, o jis su tavim..

- Tu su ja tebedraugauji?

- Kai sužinojau, kas tau nutiko, palikau ją.

- Kaip tu sužinojai, kad mane pagrobė ir kad aš čia?

- Matas man pasakė.

- Matas?-klausiamai pažvelgiau į jį.

- Kai tu man paskambinai naktį ir pasakei, kad esi pagrobta.. Aš nežinojau, ką daryt. Tavo tėčio nepažįstu, mamos taip pat. Tik žinojau, kad draugavai su Vilium. Man neliko ką daugiau daryt.. - Kai tik sužinojau, iškart nusprendžiau gelbėt tave, -Vilius keistai į mane žiūrėjo.

- Tai gal pradėkim..

- Ne, dar ne viską pasakiau. Sharlina, aš.. Aš myliu tave. Tu man esi viskas. Nenoriu būt su niekuo kitu. Žinau, kad padariau klaidą. Bet tikiuos, kad sugebėsi man atleist. Prašau, grįžk pas mane.. – jis norėjo mane pabučiuot.

- Ne.

- Nesupratau?

- Viliau.. Po mūsų išsiskyrimo aš ilgai gedėjau. Bet radau jėgų įsikibt į gyvenimą. Ir radau žmogų, kuris manęs neskaudina. Mums nieko neišeitų. Nes mano meilė tau pasibaigus.

- Bet aš tave myliu..

- Aš irgi tave mylėjau, bet tau tai buvo nesvarbu.

- Sakei, kad radai kitą žmogų.. Kas jis?

- Tai.. – nespėjau užbaigt sakinio, nes išgirdom uždaromas lauko duris. Apsauginiai.

- O Dieve..

- Viliau, slėpkis čia, o aš – tame kampe,- Matas skubėjo.

- Kokių čia draugelių prisikvietei, kekše? Laksto aplinkui, reikia vaikyti,- atėjo apsauginiai.

- Nieko aš nesikviečiau.

- Žiūrėk tu man. Bet gi kaip tu jų prisikviestum? Gal telefonu?- jie pradėjo žvengt. Jau buvo beveik išėję.

Ir staiga kampe, kuriame slėpėsi Vilius, kažkas nukrito.

Apsauginiai staigiai atsisuko ir užtaisė pistoletus. Pradėjo slinkt link to nelemto kampo.

Kai staiga Matas šoko iš kitos pusės, vienam apsauginiui ant nugaros. Tuo metu Vilius puolė antrą apsauginį. Kol Matas darbavosi su pirmuoju, Vilius kitam pripurškė dujų į akis ir trenkė su metaliniu vamzdžiu per galvą. Apsauginis krito be sąmonės. Tada Vilius tą patį padarė ir pirmąjam.

Kai apsauginiai jau gulėjo ant žemės, Vilius su Matu puolė prie manęs, nupjovė virves ir mes pasileidom bėgt.

Tada pro lauko duris įėjo Tonis su Ineta. Tonis turėjo pistoletą.

- Nagi nagi, kas pradėjo linksmybes be manęs?-Tonis nusišypsojo ir užtaisė šautuvą