4.

Vakarėjant jaučiausi vis blogiau. Skaudėjo visą kūną, galvą,pilvą. Kai Vilmai parėjo ir pamatė mane, pasakė:
-Sharlina,kas tau? Atrodai prastai. Štai,-ji padavė man termometrą.- Pasimatuok temperatūrą. Eik, prigulk. Aš tau išvirsiu arbatos,-ji nusišypsojo. Mano mama man niekad nevirdavo arbatos. Tai visada padarydavo tarnai. Staiga pasijutau keistai laiminga. Nuėjau ir priguliau. Po kiek laiko į duris kažkas pasibeldė:
-Sharlina,dukra, štai tavo arbata,-Vilma įėjo į kambarį su puodeliu arbatos,keliais sausainiais bei mandarinu. Vos neapsiverkiau. Mama taip niekada nedarydavo.
- Ak...ačiū, mama,-aš nusišypsojau ir supratau, kad ką tik ją pavadinau mama,nes Vilma sumirksėjo ir apsiverkė:- Tu mane ką tik pavadinai...mama? Ak,dukrele,ačiū!-ji apkabino mane. Aš taip pat ją apkabinau. Pasijutau kaip namuose. Tik dar geriau.Nes čia mane visi mylėjo. O ten,namuose, aš buvau niekas. Tėvai manęs nemylėjo.
-Na,jau išimk termometrą,-mama pasakė ir nutraukė mano liūdnus apmąstymus. Aš padaviau jį jai, nes nemokėjau tokiu naudotis. Pas mus namie buvo tik elektroninis termometras. – Dukra, 38 laipsniai!-mama išsigando.- Gulkis,ryt neisi į mokyklą,-pasakė ji. Be galo nuliūdau. Nes turėsiu čia būti visą dieną. Nes turėsiu prižiūrėti Mariją. Nes nepamatysiu Viliaus. Šį kart užmigau daug anksčiau. Nes sirgau. Nors iš tiesų,todėl,kad pagaliau pasijutau mylima. Rytą nubudau anksti, nes kažkas mane stipriai purtė. Bet kai atsimerkiau,supratau kad tai aš drebu. Man buvo be galo šalta,nors buvau apklota trijomis antklodėmis. Kai pasižiūrėjau į kambarį Marijos nebuvo. Tik šalia prie manęs buvo priglaustas Rufis. Šiaip ne taip išlipau iš lovos. Ėjau link tėvų miegamojo, bet pakeliui susmukau. Mane pamačiusi Marija pradėjo šaukti:
- Mamyte,mamyte! Sharlina negyva!-ji apsiverkė.Tuo metu prie manęs atsirado mama.
- Dukra,Sharlina,kas tau?!
- Mama,man šššalttta,-drebėdama ištariau.
-Gerai, dukra,eime, į tavo kambarį,apklosiu tave,-ji padėjo man atsistoti. Tada nuėjau į kambarį ir mama,apklojusi mane,padavė man termometrą ir atsisėdo ant lovos.Užsimerkiau. Mintyse atsirado Vilius. Mes vaikščiojom pievomis,susikabinę rankomis. Tuomet jis pasilenkė ir...- Duok termometrą,-išgirdau mamos balsą. Krūptelėjau. Išėmiau termometrą ir padaviau mamai.- Negerai,-mama nuliūdo.- 39 laipsniai. Einu,paskambinsiu greitąjai.
-Ne!-sušukau.- Nenoriu į ligoninę!
-Hm. Einu, surasiu tau vaistų,-mama išėjo. Ir staiga grįžo.- Na štai,tavo vaistai. Atleisk, kad taip ilgai užtrukau. Negalėjau surasti,nes vaistinėlė buvo užkišta.
-Ilgai? Juk tu ką tik išėjai! Prisiekiu,tu grįžai per sekundę!-sušukau.
-Dukra,tu buvai užmigusi,-ji atlaidžiai šyptelėjo. Tada prisiminiau,kad taip ir buvo. – Dukra,aš einu iki parduotuvės. Tuoj grįšiu. Išsivedu ir Mariją,-ji pasakė. Aš užrakinsiu duris. Jei pasijusi blogiau, iškart skambink 112,-ji užrašė ant lapuko telefoną. Supratau,kad tai greitosios telefonas. Ji šyptelėjo ir išėjo iš kambario. Po kiek laiko išgirdau,kaip trinkteli durys. Mama jų neužrakino. Matyt, pamiršo. Jau merkiausi,kai išgirdau skambutį. Kažkas skambino į duris. Vos ne vos išlipau iš lovos ir nuėjau prie durų. Jaučiausi labai blogai, svaigo galva. Atidariusi duris už jų išvydau Vilių. Jis laikė didelę gėlių puokštę.
-Sveika,gražuole,-jis palietė man žandą. Tada susmukau.Jis numetė gėles ir pripuolė prie manęs.-Sharlina,mieloji,kas tau?-Vilius persigando.-Skambinu greitąjai!-jis ėmė ieškoti telefono.
-Ne nereikia,tai tik dėl to,kad nepavalgiau,-silpnai tariau žodžius. Tai buvo tiesa. Juk nuo užvakar dar nieko nevalgiau!
-Na,tuomet eime,pavalgydinsiu tave,-jis kerinčiai nusišypsojo. Jau kėliausi ir staiga vėl susmukau. Dabar susmukau ne nuo maisto trūkumo, o nuo Viliaus žavesio. Šįkart Vilius mane pagavo.- Ne, to jau gana. Kviečiu greitąją!-dabar jis surado telefoną ir jau rinko numerį kai aš ėmiau maldauti .
-Ne, meldžiu,ne,-maldavau.
-Na gerai, mieloji,- jis pažiūrėjo į mane.- Na ką,eime valgyti,-jau linksmiau ištarė ir paėmė mane ant rankų.
-Kkką darrai?-sumišau.
-Nenoriu,kad dar kartą nualptum,-jis pasakė. Pagaliau atėjome į virtuvę. Jis surado dribsnių ir pieno,o aš tuo metu svaigau iš laimės.
-Skanaus,-jis palinkėjo ir nusišypsojo. Bet staiga atsistojo ir ėmė eiti prie manęs. Sustojo per centimetrą nuo manęs ir ėmė lenktis...

4.Įsimylėjusi.

Kai parėjau namo, durys buvo atrakintos, raktas įkištas į spyną iš vidaus. Juose buvo įtartinai tylu. Įėjusi užrakinau duris,nusiaviau aukštakulnius ir nuėjau į savo kambarį. Tik įėjusi įniršau. Marija buvo išsidažiusi mano brangiausia Chanel kosmetika ir apsivilkusi mano JLo suknele. Ji pripuolė prie manęs ir pasakė:
-Žiūrėk,aš-Sharlina!-ji buvo laiminiga. Aš numečiau rankinę ir puoliau ją lupti. Tris kartus sudaviau per veidą, penkis įdrėskiau ir begalybę kartų mušiau visą jos kūną. Kai pavargau,pažiūrėjau į ją. Vaizdas buvo žiaurus:veidas sudraskytas,kosmetika nubėgusi, suknelė sutepta,ji visa apsiašarojusi. Mečiausi į vonios kambarį-ten buvau mačiusi vaistinėlę. Kai ją suradau ir išėjau iš vonios, pamačiau kaip ji rakina duris. Griebiau ją už rankos. Netyčia įdrėskiau. Ėmiau ją raminti, sausinti žaizdas. Po valandos ji jau buvo švari,tačiau visa sudraskyta,sumušta. Kai daviau jai savo šokoladuką, ji nudžiugo. Tuomet nuėjau į vonią ir ilgai verkiau. Ir staiga išgirdau kaip atsirakina durys ir Marijus prabyla:
-Marija! Sharlina! O, Marija, mažute,labas! Ir tada pamatė ją. –Dieve mano,kas tau?! Marija atsakė: -Aš buvau viena išbėgusi į kiemą ir mane sumušė dideli berniukai. Kai Sharlina parėjo ji irgi labai išsigando. Tada mane nuprausė ir susiradusi tuos berniuku pasakė,kad iškvies policiją. Tada jie pabėgo.
Tuomet aš išėjau iš vonios. Marijus puolė prie manęs: - Ak, Sharlina, kaip baisu kas atsitiko Marijai,ar ne?-jis įtariai į mane pažiūrėjo. Aš atsakiau „Aha“ ir puoliau į savo kambarį. Po kiek laiko atėjo Marija ir aš jos paklausiau,kodėl ji pamelavo. O ji atsakė:
-Nes myliu tave. Tada stipriai ją apkabinau.

3.Nesvetingi.

Man įėjus, į mane sužiuro 33 veidai. Mokytoja taip pat į mane atsisuko ir jos žvilgsnis buvo labai piktas. Balsas dar piktesnis.
-Tu pavėlavai 45 minutes!-užriko ji. Vienas mokinys pakėlė ranką ir pasakė:
-Jos nebuvo ir pirmoje pamokoje,-ir pažiūrėjo į mane su pikta šypsena.
-Ak taip?-pati savęs paklausė mokytoja. –Gerai,marš pas direktorę! Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Viena išsprūdo ir nuriedėjo skruostu. Tai pamatęs vaikinas,kuris vienintelis sėdėjo vienas,pakėlė ranką ir pasakė:
-Mokytoja, o gal dar palaukim šią pamoką? Jeigu ji bus nedrausminga ir pasiųsim pas direktorę?- jis pažiūrėjo į mokytoją , o po to į mane.
-Na...gerai,-nusileido mokytoja, perverdama mane žudančiu žvilgsniu.-Eik sėstis prie Viliaus. Aš apsidairiau. Tuomet tas pats vaikinas,kuris mane išgelbėjo, rankos mostu pakvietė mane. Aš priėjau ir atsisėdusi pradėjau į jį žiūrėti. Jis pasilenkė prie manęs ir pasakė man į ausį:
-Dabar matematika,-ir nusišypsojo. Man apsvaigo galva. Kas tau darosi, Sharlin? pati savęs paklausiau. Juk aš turiu vaikiną! Tuomet jis dar kartą pasilenkė:
-Tavo labai gražios rudos akys. Dabar man tikrai pasidarė silpna. Dėkui Dievui,suskambėjo skambutis. Mums išėjus į koridorių jis pasakė: - Tu ir pati labai graži,-ir mirktelėjęs nuėjo. Man jau buvo per daug. Susmukau palei sieną ir atsisėdusi užsimerkiau. Staiga išgirdau skambutį. Dabar man turėjo būti kūno kultūra. Nuėjau į sporto salę. Treneris liepė apsivilkti aprangą, bet kai su akcentu pasakiau,kad neturiu jos, liepė eiti atsisėsti. Kai pamoką baigėsi,prasidėjo ilgoji pertrauką. Tik man išėjus į koridorių, vaikai ir paaugliai pradėjo rodyti į mane pirštais ir šaukti: - Fyfa! Fyfa! Fyfa!- kur tik pasisukdavau,mačiau besišaipančius veidus. Kai prie manęs priėjo kažkoks vaikinas ir pradėjo kelti mano sijoną,aš jam įdrėskiau į žandą. Jis suklykė. Tuomet pasirodė ta pati matematikė ir nutempė mane pas direktorę. Kai įėjau į jos kabinetą, ji nepakeldama galvos pasakė:
- Panele Godžer,prašau duoti jūsų globėjų Lietuvoje telefonus.
-Aš jų neturiu,-atsakiau
-Gerai,kaip norit,-pasakė ji.-Ryt pati pas jus atvažiuosiu. Lauk! Išėjau ir susmukusi ėmiau verkti. Po kiek laiko pajutau,kad esu ne viena. Kažkas palietė mano žandą. Pakėliau galvą. Tai buvo Vilius.
-Kas atsitiko?-jis atrodė išsigandęs
-Direktorė rytoj pas mane atvažiuoja,-vėl puoliau verkti ir jis mane apkabino. Jaučiausi devintame danguje. Bet staiga dangus dingo.- Turiu eiti,- jis pasakė.- O tau šiandien daugiau pamokų nėra. Gali eiti namo,- jis mirktelėjo.- Iki,- ir pridūrė:- Gražuole. Tada nuėjo. Vos nenukritau. Važiuodama namo visą kelią galvojau apie vaikiną rudais garbanotais plaukais ir žydromis akimis. Tai buvo Vilius.

2.Naujas miestas.

Kai pavalgėm,išsikroviau savo lagaminą su mėgstamiausiais rūbais bei kosmetika. Jau buvo vėlu,taigi nuėjau miegoti. Bet užmigau tik 4 ryto. Visą laiką mintys sukosi apie Vilmą,Marijų, Mariją,mama bei tėtį. Ir visą laiką žliumbiau.Paskui užsimaniau į tualetą. Kol jį suradau praėjo nemažai laiko. Įėjau ir sustojau lyg stabo ištikta.Vonios kambarys buvo tik kokių 3 kvadratų dydžio! Grįžusi į lovą vėl žliumbiau. Po kiek laiko išgirdau bumbtelėjimą. Pasižiūrėjau į kambarį. Pamačiau,kad Marija iškrito iš lovos. Net nesiruošiau jos įkelti. Bet vėliau suradau Rufį ir padaviau jį jai. Ji jį apsikabino ir toliau miegojo. Po truputį užmigau. Rytą nubudusi siaubingai išsigandau. Nes atmerkusi akis nesupratau kur esu. Tik po 5 minučių viską prisiminiau. Prisiminiau ir dar kai ką. Savo vaikiną Tonį. Jis gyveno Niujorke. Jam buvo 17 metų. Jis buvo labai gražus. Mes pora jau 2 metai. Bet nemanau, kad tai meilė. Greičiau užgaida. Nors gal ir ne. Daugiau laiko galvoti nebeturėjau,nes pažiūrėjusi į savo brangiojo mobilaus ekraną pamačiau skaičius 7:36. Pamaniau, kad dar turiu daug laiko, bet paskui prisiminiau, kad čia pamokos prasideda 8 ryto. Kažin,ar mano naujieji tėvai mane užregistravo į mokyklą? Tada įėjo Vilma ir pasakė:
-Labas Sharlin. Tavo pusryčiai ant stalo. Marijus išėjo į darbą. Aš tuoj vesiu Mariją į darželį. Beje,tavo mokykla yra 3 kilometrai nuo čia,tai Ąžuolo vidurinė mokykla. Autobusų stotelė kitoje namo pusėje.
- Kąąą?!-užrikau taip garsiai,kad net Marija nubudo.-Aš turėsiu važiuoti autobusu???
-Na...taip,-atsakė Vilma. Norėjau verkti. Mane visada nuveždavo ir parveždavo tėvai.-Matai,mes neturim automobilio. Tau nuvažiuoti reikia 35 autobusu,o parvažiuoti 43,-pasakė ji.Pasiėmiau rankšluostį ir prasinešiau pro ją.Nubėgau į dušą,pasileidau vandenį ir pradėjau verkti. Kai pagaliau baigiau ir nuėjau į kambarį pamačiau skaičius savo mobiliojo ekrane 8:08. Apsirengiau ir pasidažiau per 10 minučių. Paprastai pasidažydavau tėvų automobilyje. Vėliau pasiėmiau rankinę, kurią nešiodavau mokykloje. Į ją tilpo mobilusis, piniginė ir kosmetinė. Apsiaviau mėgstamiausius Prada aukštakulnius ir išbėgau. Dar spėjau pakabintame laikrodyje pamatyti laiką 8:25. Kai suradau stotelę joje šalau 10 minučių. Šalau todėl, kad buvo ruduo. Ir dar todėl, kad nieko neapsirengiau ant palaidinukės su trumpomis rankovėmis. Kai pagaliau atvažiavo autobusas, jis buvo pilnut pilnutėlis. Įsispraudžiau ir vos nenusilaužiau kulniuko. Vis labiau pykau ant visų. Pavažiavus dvi stoteles,autobusas sustojo, bet neatidarė durų. Balsas, kuris pranešinėjo stoteles pasakė kažką ir aš supratau, kad apie bilietus. Visi aplinkui pradėjo krapštytis ir kažkoks senukas mane pastūmė ir dar užmynė ant batelio jį nutepdamas. Jau buvau įniršusi. Tuomet prie manęs priėjo vyras su į radarą panašiu daiktu ir pasakė: -Jūsų bilietėlis. Norėjau atsakyt nesupratau, bet pasirodo pasakiau nejuokink, nes jis pasakė:- Ak nejuokint?! Gerai panele,eime su manim,-ir pradėjo mane stumti link durų. Gal ir būčiau ėjus,jeigu jis nebūtų palietęs mano šlaunies. Tuomet visai įtūžau, atsisukau į jį ir trenkiau jam stiprų antausį. Paskui apsisukau, mečiausi prie durų ir bandžiau jas atidaryti. Šalia stovėje keli vaikinai atplėšė man duris ir kai išbėgau atsistojo už jų.Po to visu greičiu puoliau bėgti nežinoma kryptimi. Sustojau prie stotelės ir pasiklausiau žmonių, kaip nuvažiuoti iki Ąžuolo vidurinės. Jie man paaiškino, ir po 15 minučių pagaliau stovėjau prie seno pastato ir žiūrėjau į lapuką, kurį buvo davusi Vilmą. Jame buvo surašyta kur kuri pamoka bus. Perskaičiau,kad 1 pamoka bus 114 kabinete. Pažiūrėjau į laikrodį ir supratau, kad jau antra pamoka, nes buvo 9:24. O antra turėjo būti 321 kabinete. Jį suradau per 20 minučių.Sustojau prie jo durų, įkvėpiau oro ir nedrąsiai atidariau duris.

1.Sutikimas.

Pamenu savo pirmąją dieną Lietuvoje, Kaune:
Buvau kątik išlipusi iš lėktuvo. Kelionė buvo ilga. Juk skridau iš Niujorko! Tik iškėliau koją iš lėktuvo ir tekšt! įlipau į balą. Labai susinervinau. Juk buvau su naujutėlaičias Prada aukštakulniais! Garsiai nusikeikiau. Į mane sužiuro visi aplinkui buve žmonės. Sumurmėjusi sau po nosimi bėgte nubėgau prie taksi stovinčio šalia oro uosto pastato. Kai vairuotojui du kartus pakartojau adresą, jis, rodos, labai nustebo. Pamaniau, kad tai labai didelis namas, tikriausiai didžiausias Kaune. Ir dar tai, kad šnekėjau angliškai... Vairuotojui paklausus, ar tikrai gerai perskaičiau adresą, su nuostaba atsakiau „Yes“.Jau buvau truputį pramokusi lietuvių kalbą, tačiau bijojau apsijuokti. Juk buvau Niujorko elitinė panelė,ką žmonės pagalvotų jei ne taip ištarčiau kokį žodį, ir vairuotojui pasakyčiau, kad jį myliu? Tuomet automobilis truktelėjo ir mes pradėjome važiuoti. Kol važiavome apleistomis gatvėmis, visą laiką žiūrėjau pro langą. Čia gyvensiu tik mėnesį,raminau save. Bet vistiek buvo liūdna. Man, 16 metų paauglei, labai trūko didelių ir plačių Niujorko gatvių,daugybės žmonių. Aš dalyvavau mainų programoje, ir gyvensiu pas kažkokią šeimą, kuri išsiuntė savo dukrą pas mano šeimą. Man svajojant išgirdau vairuotoją kažką neaiškiai murmant angliškai. Matyt suprato,kad aš anglė. Galų gale nusispjovė ir pradėjo šnekėti lietuviškai. Supratau, kad jau atvykome. Kai pažiūrėjau pro langą, man iš siaubo išsiplėtė akys. Stovėjome prie maždaug 100 metų neremontuoto daugiaaukščio. Su viltimi vairuotojo paklausiau, ar čia tikrai tas namas. Jis su ironiška šypsena atsakė „Taip“. Man sėdint ir žiūrint į apleistą namą jis, rodos, nekantravo. Galiausiai paprašė susimokėti ir išlipti. Aš, vis dar apkvaitusi, padaviau jam 100 litų kupiūrą ir ieškojau dar. Bet pamačius jo nutįsusį veidą, supratau, kad daviau per daug. Greitai angliškai padėkojau, ir išlipusi nuėjau prie bagažinės pasiimti savo lagaminų. Jis akimirksniu atsidūrė šalia ir padėjau iškelti mano 6 lagaminus. Linktelėjusi ėjau prie laiptinės, kai jis paklausė, ar padėti juos užnešti. Šiek tiek susiraukiau, kai pagalvojau , kad jis juos išteplios , bet geriau pagalvojusi sutikau, nes vis dėl to nenorėjau jų pati tempti į 4 aukštą. Jam nunešus lagaminus prie 24 buto, kažkas pradėjo krapštyti duris. Jis šyptelėjo ir nuėjo. Tada prie durų išgirdau moters balsą, kuri kažką barė. Pagalvojau, kad galbūt tai mano naujoji mama ir įsiklausiau į balsą už durų. Bet jis tilo tol,kol visai dingo. Tik po kiek laiko susiprotėjau paspausti durų skambutį. Kažkas vėl ėmė krapštytis ir pagaliau išgirdau, kaip pasisuka raktas spynoje. Kai durys atsidarė, pamačiau raudonplaukę, maždaug keturiasdešimties metų, moterį ir šalia betypčiojančią mažą , maždaug šešerių metukų, mergytę. Ji puolė čiupinėti mano Dolce&Gabbana palaidinę. Troškau jai trenkti. Juk jos rankos buvo išteptos šokoladu ir ji nutepliojo visą palaidinės kraštą! Jau kėliau ranką, bet pamačiau už moters į mane žiūrintį vyrą. Jis buvo labai įsiutęs. Tada prabėgo pro moterį ir mergaitę ir puolė ant manęs. Aš tebelaikiau pakėlusi ranką. Jis trenkė man per veidą. Man, Sharlinai Godžer! Puoliau laiptais žemyn, palikusi lagaminus, kai jis pačiupo mano ranką ir sulaikė. Atsuko mane į save ir puolė atsiprašinėti. Aš tik linksėjau, bet mintyse jau draskiau jį savo priaugintais nagais. Tada parodė į moterį, kuri buvo išsigandusi, ir aš pradėjau įdėmiau klausyti:
-Tai Vilma Burnienė ir Marija Burnytė,-jis parodė į apsiašarojusią mergytę. – Jos mano žmona ir dukra. O aš esu Marijus Burnys. Vilmai 38 metai, o Marijai tik šešeri. Man keturiasdešimt dveji.
- Aš Sharlina Godžer, man 16 metų,- ištariau su stipriu akcentu. Tuomet mergaitė pradėjo garsiai kvatoti. Aš dėbtelėjau į ją ir ji,nutilusi, stipriai prisiglaudė prie Vilmos. Tada Marijus atsisuko į mane ir prabilo:
- Sharlina, Marija mums yra be galo brangi, kaip ir Ineta, ir jei tu su ja elgsies negražiai, mes labai pyksimės. Jis nutilo ir pasižiūrėjo į mano sumišusį veidą. Tada paaiškino: - Ineta yra mūsų vyresnėlė dukra, jai 15 metų. Ji dabar pas tavo šeimą Niujorke. Jam paminėjus mano šeimą, aš susijaudinau. Aš taip norėjau namo. Mano šeimą sudaro trys asmenys: Aš, mano tėtis Davidas Godžeris ir mama Demi Godžer. Jiems 35 ir 29 metai. Žinoma,dar turim daug tarnų.
- Tikriausiai norėtum pamatyti savo naujuosius namus?- jis netikėtai paklausė. Aš linktelėjau. Vilma su Marija pasitraukė ir aš galėjau įeiti į jų butą. Jame buvo du kambariai, virtuvė bei vonia kartu su tualetu. Niujorke mano kambarys buvo didesnis už šį butą! Išprotėsiu, pamaniau. Marijus pradėjo rodyti į kambarius
- Čia mūsų su žmona miegamasis,-jis parodė į didžiausią kambarį ,kuriame stovejo dvigulė aptriušusi lova, dvi mažos spintelės iš lovos kraštų, mažutė spinta ir mažas televizorius. Patalynė buvo pilkos spalvos ir nešvari. Nusipurčiau. Jis smalsiai sužiuro į mane ir pasakojo toliau,rodydamas į mažesnį kambarį.
- Čią mūsų dukrelių kambarys,-jame buvo dvi mažos lovelės,degtukų dėžutės dydžio spinta, žaislų dėžė . Dar jame buvo primėtyta daug žaislų bei rūbų. Vienos lovos patalynė buvo šviesiai rožinė, kitos tamsiai mėlyna. Tikėjausi,kad mano bus rožinė.Svajok toliau,Sharlina.Taip pamaniau,kai Marijus pasakė:
- Marijos lova su ružava patalyne, o tavo su mėlyna,-jis skubiai pasakė.Ružava? Ar taip sakoma? – Tikriausiai tu išalkusi. Einu pakviesiu Vilma ir paruošim pietus,-jis nusišypsojo. Stovėjau vidury kambario. Man sukosi galva. Aš turėsiu čia gyventi mėnesį. Mano skruostu nuriedėjo karšta ašara. Šiaip aš nemėgstu verkti. Verkiu tik tada, kai tikrai sunku. Dabar man buvo sunku. Kaip tik tuomet įėjo Marijus su Vilma ir atitempė mano lagaminus.
- Sėkmės įsikuriant,-palinkėjo Vilma ir nusišypsojo. Staiga man pasirodė, kad ji visai gera. Mano mama man niekada nelinkėdavo sėkmės. Jiems išėjus į kambarį įbėgo Marija, pasiėmė nutriušusį žaislinį katinėlį ir jau ruošėsi išbėgti, kai pamatė, kad aš verkiu.
- Neverk,aš nepykstu ant tavęs. Štai, imk Rufį. Jis tave pralinksmins,-ištarė ji ir padavusi man žaislinį kačiuką išbėgo iš kambario. Kai tik ji išbėgo, nutėškiau katiną į kitą kambario galą. Bet man kažkas užėjo,nuėjau,pasiėmiau kačiuką ir priglaudusi jį prie savęs ėmiau raudoti.

Veikėjų foto.

Labas visiems. Čia yra mano - Gabės - kuriama istorija " Sidabrinė juostelė". Apie ką ji - nesakysiu. Manau, po pirmo įrašo patys suprasit. Na, o dabar keliu veikėjų foto. ::

Sharlin,pagrindinė veikėja. Per mainų programą atvykusi į Lietuvą iš Amerikos. Amerikoje buvo tipinė fyfa. Atvykusi į Lietuvą pasikeitė. Amerikoj turėjo vaikiną,kurio nemylėjo - Tonį. Čia susirado vaikiną Vilių,kurį myli.

Vilma,Marijos ir Inetos mama,Marijaus žmona. Kai Sharlin atvyko į jų šeimą,iškart ją pamilo. Miela moteris.

Vilius, Sharlin vaikinas. Iš pradžių draugavo su Ineta, bet jai išvykus pamilo Sharlin. Ir ją myli tikrai nuoširdžiai.

Tonis,buvęs Sharlin vaikinas, mafijos pasaulio veikėjas,kaip ir jo tėvas. Myli Sharlin,bet trokšta jai keršto, kad pabėgo į Lietuvą ir susirado kitą. Užmezgė romaną su Ineta.

Marijus,Marijos ir Inetos tėvas, Vilmos vyras. Iš pradžių nelabai mėgo Sharlin,bet greitai pamilo.

Marija, Inetos sesuo, Marijaus ir Vilmos dukra. Pamilo Sharlin vos jai įžengus pro duris, nors ji jos iš pradžių nekentė.

Ineta,Marijos sesuo,Marijaus ir Vilmos dukra,buvusi Viliaus mergina. Tipiška fyfa. Nekenčia Sharlin. Nemyli savo tėvų ir Marijos,nes šie neturtingi. Draugavo su Vilium,nes jis gražus. Susidomėjo Toniu.

Demi,Sharlin mama,Davido žmona. Jai rūpi tik ji ir jos skudurai. Yra ištekėjusi už Davido,nes jis turtingas. Į dukrą jai nusispjaut.

Davidas. Verslininkas,Demi vyras. Solidus žmogus.