9.Baimė.

Sveiki. Nusprendžiau anksčiau įdėti įrašą,bet. BET. Sekančio įrašo sulauksit negreit. Atleiskit. Na, o dabar jūsų teismui - 9 įrašas. Baimė.

-------------------------------------------------------------------------------------



9.Baimė.
Likusį vakarą negalėjau galvoti apie nieką kitą,tik apie Tonį. Aš be galo jo bijojau. Aš žinojau, ką jis gali man padaryt. Bet staiga suvokiau dar baisesnę tiesą. Juk jis gali atkasti, kad Vilius mano vaikinas! O kas bus tada?.. Aš negaliu į tai įpainioti Viliaus! Aš to neleisiu! Juk man turėtų padėti policija! Taip, aš nueisiu į policijos komisariatą, viską papasakosiu ir jie man padės, mane apsaugos... Padės man... Juk taip? Ar...ne? Juk Tonio šeima iš mafijos... O ne... Bet mane vistiek kas nors apsaugos! Man padės mano tėvas Davidas, jis man pasamdys asmens sargybinį... Taip svajojau kol išgirdau skambant mobilujį. Man pradėjo drebėti rankos. Negi tai vėl jis? Linkstančiomis kojomis nuėjau pažiūrėt, kas skambina. Tfu, tai tik Vilius. O ne, Vilius! Ką jam sakyt? Gal reikia susitikt ir viską papasakot? Taip,taip bus geriausia.
-Alio?
-Labas,gražuole,-linksmai pasisveikino Vilius.
-Labas,klausyk,gal galėtume susitikt? Tuoj pat.
-M..Na gerai. Kur?
-Gal parke?
-Gerai tuoj būsiu. Čiau,meile
-Čiau,-sušnibždėjau. Bet jis jau buvo padėjęs ragelį. Ką man sakyt? Tiesą? Ar meluot? Ne, reikia sakyti tiesą.
Po penkiolikos minučiu buvau parke. Vilius manęs jau laukė. Mes pasisveikinom ir karštai pasibučiavom. Jis paklausė:
-Na, mieloji, ko taip norėjai susitikt?
Kas bus tas...
-Viliau,aš turiu tau kai ką papasakot.
-Klausau.
-Taigi.Hm. Nežinau nuo ko pradėt.
-Gal pradėk nuo pradžios?
-Gerai. Supranti, aš Niujorke turėjau vaikiną. Bet jo nemylėjau. O jis mane mylėjo. Taigi. Aš jam nesakiau, kad važiuosiu į Lietuvą. Viskas buvo ramu. Bet vakar aš sulaukiau jo skambučio. Jis viską sužinojo. Jam papasakojo Ineta. Matai, jis mano, kad jis visdar mano vaikinas. Bet taip nėra. Jis pažadėjo,kad aš pasigailėsiu. Beje, turbūt reikėtų paminėti,kad visą jo šeima iš mafijos. Jis taip pat... Štai ir viskas,-baigiau pasakojimą. Vilius į mane keistai žiūrėjo. Galiausiai pratarė:
-Sharlina?
-Ką?
-Ką mums dabar daryti?
-Aš... Nežinau.
-Gal galėtume susitikti ryt po pamokų? Man reikia viską apgalvot.
-Gerai. Iki.
-Iki,-jis mane pabučiavo ir nuėjo. Nežinau kodėl,tačiau man buvo nejauku vienai sėdėt tamsiame parke. Aš pakilau nuo suoliuko ir pradėjau eit. Ėjau vis greičiau. Galiausiai pradėjau bėgt. Bėgau kiek įkabindama, o mano veidu srūvo ašaros. Kai parėjau namo mama norėjo kažko klausti, bet pamačiusi mano veidą nieko neklausinėjo. Mačiau, kaip nutildė Marijų. Net Marija nieko neklausinėjo. Jie paliko mane vieną. Aš to ir norėjau. Iš karto nuėjau miegot.
Naktį labai ilgai neužmigau. O kai galiausiai užmigau, sapnavau košmarą. Ten buvo Tonis, aš ir Vilius. Tonis stovėjo prieš Vilių ir turėjo pistoletą. Aš stovėjau šone. Staiga Vilius sušuko:
-Sharlina,bėk!
Aš pasileidau bėgt. Ir staiga išgirdau šūvį. Atsisukau.Vilius gulėjo ant žemės,Tonis stovėjo prie jo ir laikė šautuvą nutaikęs į jį. Toli pamačiau Inetą. Ji pikdžiugiškai šypsojosi. Nes Vilius jau buvo nebegyvas...
Pabudau klykdama visa gerkle. Mano skruostais ritosi ašaros. Namie buvo visiškai tylu. Supratau, kad aš viena. Greitai atsikėliau, nusiprausiau,apsirengiau ir išbėgau į mokyklą.
Kai atėjau prie matematikos kabineto dar nebuvo prasidėjusi pamoka. Kai įėjau pamačiau Vilių sėdintį mūsų suole. Kai priėjau jis pasisveikino ir mane pabučiavo. Bet daugiau nieko nesakė.
Po pamokų sutikau Vilių. Jis pasakė, kad turi reikalų ir paklausė ar man tiktų susitikti vakare. Atsakiau,kad taip. Jis atsisveikino ir nuėjo. Staiga nusprendžiau, kur turiu nueiti.

8.Netikėta žinia.

Taigi. Mes su Vilium vėl buvom pora. Jis tvirtino, kad Inetą jau senai užmiršo. Aš juo tikėjau.
Kadangi jis dažnai lankydavosi pas mane namie tai pastebėjo ir Marijus su Vilma. Kartą Vilmą mane pasikvietė pokalbio:
-Sharlina,aš matau, kad jus su Vilium tikrai rimtai draugaujat ir norėčiau pakalbėt apie...na..noriu pasakyti...apie...apsisaugojimą.
-Ką nori pasakyti,mama? – atsargiai paklausiau. Nujaučiau, apie ką bus šis pokalbis.
- Sharlina,noriu pakalbėt apie... saugų seksą, – ji nuleido akis. Aš taip pat.
-Mama,aš...na... esu...nekalta. Ir nesiruošiu būti kitokia. Bent jau iki aštuoniolikos metų. – jaučiau,kaip kaista skruostai.
-Tikrai? - paklausė. Rodos, kad jai palengvėjo. Man taip pat.
-Tikrai tikrai,mama. O galiu paklausti ne į temą?
-Žinoma , - ji nusijuokė.
-Kada bus vakarienė? – Buvau žiauriai išalkusi.
-O Dieve, vakarienė! – sušuko ji. –Jau einu gaminti,- nusišypsojo. –Kepsniai tiks? – paklausė.
-Žinoma,-atsakiau ir nusišypsojau. Nors ir bandžiau laikytis dietos, bet kai mama šitaip skaniai gamina,tai NEĮMANOMA. Tikrąja ta žodžio prasme.

Kai pavalgiau nuėjau pažiūrėti televizoriaus. Marijos dar nebuvo,taigi namie buvo nuobodu. Ji pradėjo lankyti gimnastikos treniruotes. Tai aš ją įkalbėjau. Ji vis manė, kad yra tam per prasta. Bet aš ją įtikinau,kad ji labai gabi. Galiausiai ji sutiko nueiti į pirmą treniruotę, nes tai buvo jos svajonė. Kai grįžo, tiesiog šokinėjo iš džiaugsmo. Dabar jas lankė kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Vilma manė, kad taip dažnai jas lankydama, gali neatlaikyti tokio didelio krūvio. Bet Marijus ją nuramindavo. Taigi. Įsijungiau TV3 kanalą. Vos tik pradėjau žiūrėti Simpsonus, suskambo mano telefonas. Nubėgau į kitą kambarį pasiimti telefoną. Kai pažiūrėjau į ekraną, man akys ant kaktos iššoko. Skambino Tonis! Hm... Šiek tiek nerimaudama pakėliau ragelį.
-Alio? – atsiliepiau angliškai
-Sharlina,čia Tonis,- jis taip pat šnekėjo angliškai.
-Toni,sveikas! Kaip sekasi,kas naujo? Ar šalta pas jus? Pas mus tai vėsu ir drėgna. Žinai, dabar turiu naują sesutę! – nusijuokiau. –Ji visai miela. Tik gaila,kad... – turėjau nutilti, nes išgirdau kaip jis piktai šnopuoja.
-Ak sesutę? – jis apsimestinai meiliai paklausė. –Tikrai? Sesutę? O savo vaikiną tai pamiršai, ar ne?
-Ne, žinoma nepamir... –staiga suvokiau,kad jis klausia apie savę, o ne apie Vilių. Bandžiau suktis iš padėties. –Na ne,žinai, pamiršau tau pasakyti,kad išskrendu... – sukrizenau.
-Pamiršai? Kaip įmanoma pamiršti,kad išskrendi? – jo balsas vis aštrėjo. Man pasišiaušė plaukai. Nes žinojau ką gali padaryti Tonis,kai būna piktas. Ne kartą esu girdėjus tokių istorijų. Kaip jis susipyksta su draugeliu, lekia į kitą valstybę, o paskui to draugelio jau niekas neranda. Niekada...
- Aš nesakau, kad pamiršau, jog išskrendu. Aš sakiau,jog pamiršau tau pasakyti, kad išskrendu.
- Ak štai kaip. Žinai, Sharlina, iš ko aš sužinojau,kad tu išvykus?- paklausė jis jau visai įniršęs.
- Ne...
-Iš Inetos! –jis sušuko. Vos nenugriuvau.
-Inetos?!
-Taip, brangioji. Aš nuvažiavau pas tave į namus. Ir duris atidarė ji! Paklausiau,kur tu. Tada ji man viską papasakojo.
-Mat kaip... –ištariau drebančiu balsu.
-Dabar įdėmiai manęs paklausyk. Kadangi aš vis dar esu tavo vaikinas reikalauju , kad tuoj pat sugrįžtum namo. Nes kitaip bus blogai. Aš žinau,kur tu dabar gyveni. Jei neparvažiuosi, tai pamatysi...-aš jį nutraukiau:
-Niekur aš nevažiuosiu. Nes tu man nebe vaikinas. Aš tave palieku. Beje,tavo žiniai, aš jau turiu kitą,-staiga pasijaučiau labai drąsi.
-Kąąą?!
-Ką girdėjai.
-Mieloji,tu juk žinai,kad savo pažadus aš vykdau,ar ne?-jis labai meiliai paklausė.
-Taip...- drąsa dingo taip pat greitai,kaip ir atsirado.
-Taigi, Sharlina. Aš tau pažadu, kad tu pasigailėsi. PAŽADU.-jis padėjo ragelį.
Išmečiau telefoną iš rankos.

7. Nuo pradžios.

Kai pagaliau atsiradau mokykloje ir atsisėdau į savo suolą prie Viliaus ( visad per matematiką čia sėdėdavau),jis pasakė:
-Labas,tu labai graži,-ir nusišypsojo. Ištirpau,bet negalėjau to parodyti. Taigi atsakiau:
-Patylėk.
-Na,nebūk tokia pikta,-jis šyptelėjo.
-Būsiu,-atsakiau ir tuomet suskambėjo skambutis ir prasidėjo pamoka.
Kai pamoka pagaliau pasibaigė Vilius priėjo prie manęs koridoriuje ir pasakė:
-Dabar ilgoji pertrauka,eikš,mums reikia pasikalbėti,-jis timptelėjo mano rankovę. Kažkodėl ėjau. Kai pagaliau priėjome rūbinę, kur jis mane ir tempė, jis sustojo ir pasakė:
-Sharlina,prašau išklausyk manęs ir nieko nesakyk kol nepabaigsiu kalbėti,gerai?-jis paklausė. Aš linktelėjau. Tuomet jis pradėjo šnekėti:
-Taigi. Tuomet kai tu mane išvarei iš savo namų aš labai daug galvojau. Ir suvokiau,kad myliu tave, o ne Inetą. Ar atleisi man? Ar tu irgi mane tebemyli?-jis paklausė, bet aš neatsakiau,nes neturėjau laiko atsakyti. Mano lūpos buvo užimtos.

Likusią dienos dalį buvau lyg migloje. Nes aš buvau tokia laiminga! Žinojau, kad dabar aš TIKRAI būsiu laiminga. Ir beveik neklydau. Beveik...

6. Pragaras.

Visų pirma sveiki. Visų antra, noriu atsiprašyti, kad taip ilgai nerašiau. Truputį negalėjau. Na, bet jau galite mėgautis sekančiu - 6 - įrašu. :D

------------------------------------------------------------------------------------------------


Man jau buvo per daug. Pravirkau kaip niekada. Man buvo be galo sunku. Per visą gyvenimą neesu tiek verkusi, kiek per šias tris dienas. Trumpam užsimerkiau ir atsimerkusi išvydau šviesą ir mamą sėdinčią šalia.
-Sharlina,kaip jautiesi?-paklausė ji
-Gerai,-pamelavau.
-Tikrai?-paklausė ji.-Tu turi temperatūros.38,5 laipsniai. Ak tiesa, tu dareisi dribsnius?-pasiteiravo ji.-Aš radau dribsnių dubenėlį virtuvėje.
-Ne,-pamelavau, bet nekaip sekėsi, nes prisiminiau tikrovę. Mano akyse kaupėsi ašaros.
-Dukra,ko verki?-mama,pamačiusi kad verkiu,išsigando.
-Ne,neverkiu, mama, tik truputį peršti akys,-vėl melavau.
-Hm. Einu surasiu tau akių lašų. O tuos dribsnius tikriausiai pati ryte pasidariau ir pamiršau,-ji nusijuokė ir ėjo iš kambario. Dar išgirdau kaip tyliai sau po nosimi murma:-Ak,ta mano galva,vis ką nors užmirštu... Dabar, kai buvau viena galėjau ramiai išsiverkti .Po kelių sekundžių užmigau.
Nubudus rytą aplinkui visur buvo tylu. Iš pradžių nuėjau į virtuvę ir išsikepiau blynų. Pavalgiusi nusiprausiau ir pasiklojau lovą. Iš vienos pusės jaučiausi geriau. Matyt, nebeturėjau temperatūros. Bet iš kitos buvau lyg pragare. Man taip trūko Viliaus. Vos galėjau mintyse ištarti tą vardą. Taip mąstydama tvarkiau namus...
Po savaitės.
Buvau kątik grįžusi iš mokyklos kai sulaukiau skambučio į mobilujį telefoną. Skambino mano tikroji mama Demi! Per dvi savaites nė karto nesulaukiau jos skambučio. Matyt pasiilgo,pagalvojau. Pakėliau ragelį.
-Mama,labas!-prašnekau lietuviškai.
-Mhm,Sharlin,tu išsivežei mano Dolce&Gabbana suknią?-ji paklausė irgi lietuviškai.
-Ne,mama, ji tavo spintoj,viršutinėj lentynoj,-atsakiau.
-Gerai,iki,-ji padėjo ragelį. Negalėjau patikėti,kad mano tikroji mama skambina tik norėdama sužinoti, kur jos suknia! Staiga prisiminiau Vilių. Nors,tiesą pasakius, per šias dvi savaites niekada nebuvau jo pamiršusi. Kad ir kaip jo nekęsčiau,tebemyliu jį. Ir nieko sau negaliu padaryti.

5.Slėpynės nuo savęs.

Kai staiga abu išgirdome, kaip pasisuka raktas durų spynoje. Vilius stvėrė mane į glėbį ir nubėgo į mano kambarį,įkėlė mane į lovą,o pats pasislėpė už Marijos lovos,kur buvo nemažas tarpas. Man dingtelėjo,iš kur jis taip gerai pažįsta šiuos namus?, bet neturėjau laiko galvoti. Nes kaip tik tuomet į kambarį įgriuvo Marija su didžiule saldainių dėže, o jai iš paskos mama priekaištaudama:
-Marija,tai turėjo būti staigmena!-tada pažiūrėjo į mane:-Na ką,Sharlin,čia tau mažos lauktuvės,-mama nusišypsojo ir stuktelėjo Marijai. Ji padavė man dėžę.
-Ačiū,-padėkojau.-Bet dabar labiau norėčiau miego,-ir užsimerkiau. Po minutės išgirdau kaip užsidaro durys.Atsimerkiau. Vilius jau sėdėjo prie manęs.
-Atrodo,vos ne įkliuvom,-jis nusišypsojo ir vėl ėmė lenktis prie manęs. Dabar mums jau niekas nesutrukdys,pamaniau. Bet labai klydau.
-Gražuole,-jis tyliai ištarė ir pagaliau mane pabučiavo. Tai buvo nuostabus bučinys, bet jis viską sugadino kai ištarė:
-Ineta...-jis norėjo toliau mane bučiuoti, bet aš pašokau lyg įgelta.
-Kąąą?! Juk,juk,-mikčiojau.-Juk Ineta anksčiau čia gyveno!-pažiūrėjau į jį. Ir staiga viską supratau. Supratau,kodėl jis mane taip šiltai priėmė,kodėl jis mane vadino gražuole ir kodėl jis taip puikiai pažįsta šiuos namus.-Tu,tu nori manimi pakeisti ją...-silpnai ištariau ir pajutau kaip mano akyse kaupiasi ašaros,bet stengiausi jas suturėti.
-Ne,gražuole,tikrai ne, tiesiog...-jis prabilo,bet aš neleidau jam pabaigti.
-Nevadink manęs gražuole,-piktai ištariau,tačiau jaučiausi sugniuždyta.- Pasakyk man tiesą,tu juk mylėjai ją?-paklausiau to,kas ir taip buvo akivaizdu.
-Na...taip,-jis nuleido galvą.-Tebemyliu,-ištarė jis netikėtai. Dabar jau nebepajėgiau išlaikyti ašarų. Jis kalbėjo toliau:- Supranti,mes su Ineta draugaujam jau 3 metus. Ir aš ją labai myliu. Bet vieną dieną sužinojau, kad ji dalyvaus mainų programoje. Ji pati man pasakė,bet sakė,kad vis tiek mane tebemylės. Aš sakiau tą patį. Bet po kelių dienų tu čia atvykai. Kai pirmą kartą įėjai į klasę, pamaniau, kad Ineta sugrįžo. Ji taip pat blondinė, irgi rudomis akimis. Pagalvojau, kad galėčiau ją pakeisti tavimi, kol ji sugriš,-jis nutilo ir pasižiūrėjo man į veidą. Man buvo bloga. Jis vėl prabilo:- Bet...man atrodo, kad aš tave po truputį įsimylėjau. Taigi išeina, kad aš jus abi myliu,-jis pralinksmėjo. Nebepajėgiau klausyti.
-Išeik,-tyliai ištariau.
-Ką?-jis neišgirdo. Arba nesuprato.
-Išeik,-tvirtai ištariau ir nusisukau, kad jis nepamatytų mano skruostais upeliais plaukiančių ašarų.
-Ar tikrai to nori?-jis paklausė
-Taip,-pasakiau. Jis pakilo. Bet staiga apsisuko ir trumpai mane pabučiavo. Tada nuėjo prie durų ir tyliai atidaręs apžiūrėjo, ar nėra mamos. Matyt nebuvo, nes jis išėjo pro duris. Po kelių sekundžių išgirdau kaip jis tyliai uždaro namų duris...