Gabriela.
--------------------------------------------------------------------------------------------
18. Pragaištis.
Parėjusi į savo viešbučio kambarį tėčio neradau. Buvau pavargusi, nusprendžiau nueiti į dušą. Pasakiau apsaugininkams, kad jie būtų kambaryje. Nuėjusi į dušą atsisukau karštą vandenį ir pradėjau praustis. Bet negalėjau susikaupt nes visos mintys sukosi apie mano ir Mato bučinį. Apie tai, ką jis man jaučia. Ką aš jaučiu jam. Pradėjau fantazuot, kaip jis mane vėl pabučiuoja, aš jam atsakau... Galiausiai suvokiau, kad stoviu po bėgančiu vandeniu ir užsimerkusi šypsausi. Greitai išsimuilinau, išsitrinkau galvą ir nusišluočiusi išėjau iš vonios. Namie buvo tylu. Hm, keista pagalvojau. Apvaikščiojusi namus neradau apsauginių. Nusprendžiau, kad jie bus nuėję į apačią parūkyt. Norėjau pas juos paklausti, kur mano tėtis, taigi atidariau kambario duris ir išėjau į holą.
Staiga kažką man užspaudė burną ir užlaužė rankas. Pradėjau spardytis ir cypti, taigi jie man surišo kojas ir liepė tylėt. Pradėjo mane nešti link atsarginio išėjimo. Bandžiau įkąsti į ranką, kuri laikė užspaudusi mano burną. Pavyko. Ranka pasitraukė. Suspigau kaip tik galėjau garsiai. Pasirodė, kad artėja žingsniai. Bet staiga pajutau stiprų smūgį per galvą. Praradau sąmonę.
...
Sunkiai atplėšusi akis pamačiau, kad esu kažkokiam tamsiam kambarį su viena mažyte lempute prie lubų. Netoli prie stalo sėdėjo du raumeningi vyrai ir lošė kortomis. Bandžiau nepastebimai išlaisvinti rankas, kurios buvo surištos. Vyrai sukluso. Atėjo ir stipriai suveržę rankas, nusišypsojo. Pradėjau cypt. Šįkart jie manęs netildė. Tik juokėsi. Vienas tarė :
- Brangute, gali cypt kiek nori, niekas šiame urve tavęs negirdės.
Ir abu susižvengė. Mane apėmė neviltis. Kas galėjo taip su manimi pasielgt. Kur mano apsauginiai? Kur tėtis? Kas čia vyksta?
- Kas jūs tokie?- drebančiu balsu paklausiau.
- Kas tau iš to, jei žinosi,- tai nebuvo klausimas, tai buvo faktas. Pradėjau šaukt, kad jie mane paleistų, nes pasiskūsiu policijai. Jie jau raitėsi iš juoko. Staiga iš kambario gilumos pasigirdo ledinis balsas.
- Tylos.
Abu vyrai staiga nutilo ir sustojo kaip įkalti į žemę. Balsas kalbėjo toliau.
- Tai ką, Sharlinut, vėl susitikom, ar ne? Pasiilgau tavęs.
Atpažinau šį balsą. Man net nereikėjo jo pamatyt, kad žinočiau, kas čia. Tačiau jis vis dėl to išėjo į šviesą. Tai patvirtino mano spėjimą.
Tonis.
