-------------------------------------------------------------------------------------------
19. Šnabždesiai
- Kaip tau čia, ar gera, ar patogu? – jis dėjosi rūpestingu.
- Toni... Prašau, paleisk mane.. Aš tau nieko nepadariau,- mano akyse sublizgėjo ašaros.
- Nieko nepadarei? Tu sakai, kad man nieko nepadarei?- jo balsas tapo grėsmingas. – Tu, šliundra, pabėgai nuo manęs man net nepranešus ir susiradai kitą. Tavo manymu, tai – niekas?
- Bet juk tu irgi susiradai kitą..
- Tu teisi mieloji. Tai ji man viską papasakojo.
- Ta kalė.. – pradėjau ir nebaigiau.
Nes pro duris įėjo Ineta.
- Sveikutė, Sharlin! – ji pribėgo ir taikėsi man pakštelėt į skruostą. Nusisukau.
- Naa, ko tu tokia nedraugiška? Ką aš tau padariau? – ji vis kalbėjo ir kalbėjo. – Nors, kita vertus.. Žinai, turėjai gerą vaikiną. Jis norėjo viską taip ir palikt! Bet, visa laimė, aš jį įkalbėjau tau atkeršyt. Nes žmonės nesimoko iš svetimų klaidų.
- Ineta, ką aš tau padariau? Aš tavęs beveik nepažįstu. O tu taip griauni man gyvenimą..
- Oi, tik nereikia dramatizuot. Aš tik truputį paįvairinu tau gyvenimo skonį. Kad žinotum, koks tas pasaulis iš tiesų. Na, o dabar pailsėk. Mes išeinam. Nebijok, viena neliksi. Štai ten, tiesiai už tų durų, stovės šie vyrukai su pistoletais. Geriau nebandyk bėgt. Čiau, braške,- jie visi išėjo.
Buvau neviltį. Viskas, dabar tikrai viskas. Neišsigelbėsiu iš Tonio nagų.
Skausmas, kad daugiau nepamatysiu tėčio, mamos, Vilmos, Marijos, Mato, klupdė. Tačiau kažkas trukdė nukrist ir neatsikelt amžinai.
Kairėj kišenėj kažkas buvo. Vargais negalais įkišau į ją ranką. Kažką ištraukiau.
Telefonas.
Ne, to tiesiog negali būt. Negi jie nepastebėjo, kad mano kišenėj telefonas? Matyt, nesumanė patikrint. Ar šiaip ar taip, likimas man metė gelbėjimosi ratą. Puoliau į adresų knygą.
Už durų išgirdau balsus, ir užtaisomų pistoletų garsus.
Dabar turiu veikt žaibiškai.
Nė sekundės nesudvejojau, kam skambint.
Vienas, du, trys signalai. Meldžiu, atsiliepk.
- Klausau ,- apsimiegojęs balsas.
- Matai, čia aš. Man reikia tavo pagalbos,- sušnabždėjau.
