PADĖK.

Sveiki. Labai LABAI Jūsų atsiprašau, kad taip ilgai nerašiau. Bet pažadu greitai tęsti istoriją. O dabar tikriausiai visi pastebėjot šone stenduką "Padėk vaikams". Taigi, Jūs galit padėt skurdesnių šeimų vaikams patirti Kalėdų džiaugsmą. Jums tereikia paspausti didelį raudoną mygtuką "Prisidėk ir Tu". Ir viskas. Tai jums piniginės nepaplonins, nes tai nieko nekainuoja. Bet vienas paspaudimas prideda 5 ct prie fondo, skirto nupirkti vaikams žaislų. Šią akciją sugalvojo prekybos centras "IKI". Labai tikiuosi, kad prisidėsit ir padėsit vaikams. Ačiū už Jūsų gerumą.

Gabriela.

P.s. spausti galima ne vieną kartą, kas kelias minutes.

16. Deja vu.

Atleiskit, bet dabar įrašų sulauksit rečiau. Viskas dėl http://narkomanesgyvenimas.blogspot.com
Nepykit.
Gabriela.
________________________________________________________________
16. Déjà vu.

Pagaliau susitvardžiusi ir susitvarkiusi išėjau iš viešbučio. Mano vairuotojas jau laukė manęs. Tėčio jau nebuvo. Keista, bet aš jau įpratau į mokyklą ir iš jos važiuoti autobusu. Tad kiekvieną rytą, kai mane veža vairuotojas, jaučiuosi keistai. O jis mane veža kasdien. Tad kasdien jaučiuosi keistai.
Nebebuvo laiko galvoti, nes jau buvome prie mokyklos. Atsisveikinusi su vairuotoju, išlipau iš automobilio. Tiesa, dar išlipo šeši apsauginiai. Jie laukia manęs prie mokyklos durų, kol man baigsis pamokos. Ir tyko Tonio. Jaučiuos kaip filme.
Kai įėjau į klasę, patraukiau prie Mato. Jis sėdėjo vienas, kaip paprastai. Aš, kaip paprastai priėjau prie jo.
- Sveikas, čia laisva?
- Labas, taip.
- Gal galiu prisėsti?
- Jei tik nori, - jis nusišypsojo. Tai kartojasi kas dieną. Tas pats pokalbis. Tos pačios nuotaikos. Tos pačios išraiškos.
Lyg Déjà vu.
Aš prisėdau ir pažvelgiau į suolą, kur sėdėjo Ineta. Sėdėjo viena. Viliaus nebuvo mokykloj visą savaitę. Nuo tada, kai aš atėjau po avarijos.
Ineta pasisuko į mane.
Šiandien ji buvo išsitiesinus savo blondiniškus plaukus, akis padažiusi juodai, lūpas – raudonai. Kaip kas rytą.
Nuskambėjo skambutis.
Visi atsisėdo į suolus. Mokytoja pradėjo vesti pamoką.
Staiga visų akys pasisuko į duris. Mano taip pat.
Man ėmė trūkti oro.
Vilius.
Jis atsisėdo į suolą prie Inetos. Jie pasibučiavo.
Nuleidau galvą, kad galėčiau kvėpuoti. Iš akių ištryško ašaros.
Jaučiau Mato žvilgsnį įsmeigtą į mane.
Po keliu minučių susitvardžiau ir prisijungiau prie pamokos.
Kai nuskambėjo skambutis, visi išsiskirstė. Kita pamoka – kūno kultūra. Kadangi nesportavau, išėjau šiaip pasivaikščioti į lauką. Visi jau buvo persirengę ir mankštinosi. Nebuvo ką veikti, taigi su rankine vaikščiojau po aikštelę. Staiga pajutau stiprų smūgį į galvą.
Suklupau.

(Ne)Narkomanės gyvenimas

Sveiki visi. Noriu pranešti, kad pradėjau kurti naują istoriją. Ji vadinasi (Ne)Narkomanės gyvenimas.
Šią istoriją tęsiu, tik, manau, įrašai išeis rečiau. Jeigu jums įdomu mano nauja istorija - http://narkomanesgyvenimas.blogspot.com/ . Jau yra pirmas įrašas. Tikiuosi, jums patiks.
Gabriela.

15. Niekšas ir ...

Naujas įrašas. Labai tikiuosi, kad komentuosit. Nes aš ne juokais susinervinus - aš jums rašau, atiduodu visą save, o jūs net komentaro nesugebat parašyti? Jeigu šitaip bus ir toliau, patys žinot, kad nutiks. Aš nutrauksiu istoriją ir nerašysiu jos tol, kol nepradėsit aktyviai komentuoti. Tai tiek. Dabar skaitom įrašą.
P.s. Priminsiu jums Matą.

_____________________________________________________________________

Kažkas sucypė. Krūptelėjusi pabudau.
Tfu, tai tik durys. Pastaruoju metu pasidariau labai jautri, ypač garsams.
Mano apmąstymus nutraukė pro duris įėjęs žmogus. Jis laikė didelę gėlių puokštę, per ją nesimatė jo veido. Plaukai buvo rudi.
Vilius,- persmelkė per širdį.
Taip, tai jis,- tokiau tratėjo mano vaizduotė. – Atėjo atsiprašyti, pasakyti, kad suklydo. Kad tebemyli mane. Atleist jam ar ne? Taip, bet reikia truputį dėl vaizdo pasimaivyti...
Tada jis patraukė puokštė sau nuo veido.
Didžiam mano nusivylimu, tai buvo ne Vilius. Taip, vaikinas buvo žavus, mielų veido bruožų. Bet vis vien ne Vilius.
- Sveika, aš Matas,-ištarė mieliu balsu. Aš pakėliau antakį. – Na, tavo klasiokas,-pakėliau antrą antakį, - Matas Navickas. Galiu prisėsti?-jis nusijuokė. Nesulaukęs mano atsako prisėdo. Padėjo gėles ant staliuko prie lovos. Pagaliau prisiminiau. Kažkada su juo sėdėjau per lietuvių. Paskui paklausiau, kas namų darbų. Atsakė, kad nieko. Dėl to „nieko“ kitą dieną gavau dvejetą.
-Sveikas, ačiū, kad aplankei,-šiltai nusišypsojau.
-Nėr už ką. Beje, užjaučiu, kad išsiskyrėt su Vilium.
-Iš kur žinai?
-Vilius papasakojo visai klasei. Sakė, dabar pagaliau galės būti su Ineta.
-Niekšas,-vos galėjau judinti lūpas. Buvau šoke. Vadinasi, jis manęs niekada nemylėjo...
-Na, nesisielok taip. Tu verta geresnio,-jis nusišypsojo. Nieko neatsakiau.
-Ak, tiesa. Tavo mama Vilma sakė, kad tave paleidžia iš ligoninės.
-Ne...
-Nesidžiaugi?
-Džiaugiuos, bet... Aš nenoriu būti su Ineta viename bute...
-Na... Gali atsikelti pas mane,-jis nusišypsojo.
-Ne, ne, ką tu, neužkrausiu tau tokios naštos. Atsikelsiu pas tėtį Davidą,-nusišypsojau.
-Na, kaip nori. Tai gal norėsi nueiti šiandien suvalgyti ledų?
-Mielai,-nusišypsojau. Tik šypsena buvo dirbtinė.
----------------------------------------------------------------------------------------------------
Po savaitės.

Ah, ryt pirmadienis. Vėl matysiu Inetos snukį. Bet ne tas baisiausia. Matysiu ir Vilių. Bet net ir TAI nėra baisiausia.
Matysiu ir Matą. O aš jį NORIU matyti. Jis man kaip sielos draugas.
Nuo šiol su juo sėdime per pamokas. Po jų einame į kavinę kavos. Na, dar ir parūkyti. Tiesa, rūkau tik aš. Matas griežtai prieš tai.
O man cigaretės padeda. Nežinau, kaip be jų išgyvenčiau. O, jau pirma nakties. – Labanaktis,-ištariau tėčiui. Nuėjau ir atsiguliau į lovą. Užmigau iškart. Ryte nubudau išpilta šalto prakaito.
Sapnavau košmarą.
Mačiau Vilių. Jis buvo su šautuvu. Staiga atsirado Matas.
-Sharlina, bėk – sušuko jis. Pasileidau bėgt. Staiga išgirdau šūvį. Atsisukusi pamačiau Inetą. Ji piktdžiugiškai šypsojosi. Nes Matas jau buvau nebegyvas...
Pravirkau.

Dėl muzikos.

Dauguma jūsų balsavo, kad muzikos nereikia. Bet viena mergina pasiūlė kompromisą - kas norės, įsijungs muziką, kas nenorės - nesijungs. Taigi, dabar šone yra grotuvas su lėtomis ir raminančiomis dainomis. Kas norės muzikos, tereikės paspausti mygtuką su rodykle, ir muzika pasileis. Kas nenorės, nereikės nieko spaust. Muzika neįsijungia automatiškai. Manau, visiems tiks. Tai tiek.

Gabriela.

Ar reikia?

Ar blogui reikia muzikos? Balsuojam komentaruose iki 23.00 h.

-.

Viskas. Man pabodo. Įrašus skaitot, o pakomentuot nesugebat. Tai va. Jeigu po nauju įrašu nebus bent keturių komentarų (MANO NESISKAITO), nutrauksiu šią istoriją ir nerašysiu jos tol, kol nepradėsit aktyviai komentuot. Ir dar. Nemanykit, kad aš noriu tik pasakymų "kaip nerealu" "fainai". Ne. Aš žinau, kad taip nėra, ir noriu sulaukt taip pat ir kritikos. Kas patiko, kas nepatiko. Kad galėčiau tobulėt.
Ačiū už sugaištą laiką.

Gabriela.

14. Tai dar tik pradžia.

Ačiū, kad skaitot. Tik labai prašau - aktyviau komentuokit. Juk žinot, kai svarbu autorei žmonių nuomonė. ;>>
P.s. Įraše bus pavartotas necenzūrinis žodis.
---------------------------------------------------------------------------------------------------
Kažkas įkyriai burzgė. Stengiausi negirdėti to garso, galvoti apie kitką, tačiau nieko nesigavo. Pakėliau ranką norėdama užsidengti ausis, tačiau mano ranką sulaikė šalti pirštai.
Atsargiai pramerkiau akis.
Gulėjau lovoje, aplinkui buvo šviesu. Pro langą švietė saulė. Šalia manęs stovėjo didelis aparatas su daug laidelių, prijungtų prie mano kūno. Štai kas skleidė tą įkyrų garsą. Tačiau pastebėjau, kad esu ne viena. Šalia manęs sėdėjo tėtis. Ne, ne Marijus.
Davidas.
-Tėti, ką čia veiki? Ką aš čia veikiu? Kaip čia taip greitai atskridai?
-Mažute, kaip tu? Atleisk, kad taip ilgai neatvykau, negalėjau gaut bilietų, bet tu turbūt net nejautei...
-Ką reiškia „ilgai neatvykau“? Juk mudu dar šiandien kalbėjom...
-Ne, mažute, ne šiandien. Kalbėjom prieš dvi savaites.
-Kaip tai?
-Tau buvo koma.
Ką?! Kodėl??!! Juk dar šiandien mudu su Vilium... – tada prisiminiau skaudžią realybę. Mudviejų nebėra. Yra tik Aš ir Jis...
-Tėti... – verkiau kaip mažas vaikas, tačiau negalėjau sustoti.
-Kas tau? Ką nors skauda? Pakviesti gydytoją?
-Ne,ne, man nieko neskauda. Tik širdį. Bet man nepadės joks gydytojas. Mane paliko.
-Kas?...
-Vilius.
-Bet kaip?...
Tada jam viską papasakojau. Nuo mūsų pažinties pradžios iki pabaigos.
-Tada jis pasakė: „Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę“. Ir nuėjo.
-Mažute, aš labai užjaučiu...
-Man nereikia tavo užuojautos,- šaltai tariau. – Bet man reikia tavo apkabinimo,- šiek tiek nusišypsojau.
Tada tėtis mane apkabino.
Buvau labai jo pasiilgusi. Vėliau jam papasakojau apie Tonį. Jis mane patikino, kad aš saugi, nes mane saugo apsauginiai. Vėliau atėjo Marija su Marijum. Kai jie išėjo, pasirodė Vilma su kažkokia mergina. Mergina buvo graži, net labai. Blondinė, aukšta, rudomis akimis. Tačiau žiūrėjo į mane kažkaip keistai. Lyg pyktų, ar panašiai. Hm.
- Sharlina, brangute, kaip tu? Susipažink, čia – Ineta, vyresnioji mūsų dukra.
Toji Ineta padavė man ranką. Aš ją paspaudžiau. Tada ji atsitraukė ir kažką sušnabždėjo mamai. Girdėjau kažką panašaus į „gėda“ ir „gal galėtum palikti...“. Hmm.
-Taip, žinoma, paliksiu jus vienas,-Vilma maloniai nusišypsojo ir išėjo.
Tada Ineta priėjo prie manęs, pasilenkė ir sušnabždėjo.
-Žinai, kas tau, kale? Smegenų sukrėtimas. Tai va, žinok, jei dar lysi prie Viliaus, gausi daugiau, nei sukrėtimą. Aišku? Ir jokie apsauginiai tau nepadės. Bet nemanyk, kad aš myliu Vilių. Jis tik šiaip gražus,-tada ji angeliškai nusišypsojo ir paspaudė kažkokį mygtuką tame aparate. Man ėmė trūkti oro, pradėjo kaukti sirena. Subėgo gal milijonas gydytojų, vienas iš jų paspaudė tą patį mygtuką. Sirena nutilo, aš galėjau vėl kvėpuoti. Gydytojai pasišalino, išėjo ir Ineta. Prieš išeidama metė man žvilgsnį. Iš jo supratau – tai dar tik pradžia.

Naujas veikėjas.

Tai - naujas veikėjas Matas. Apie jį plačiau sužinosite įrašuose.

13.Tamsa

Štai ir prasideda veiksmas...
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


Nebežinojau, ką daryti. Policija man nepadeda. Tėtis vis dar Amerikoj. O Tonis kažkur Kaune! Turbūt dar ir savo šaiką atsivežė...
Akies krašteliu pastebėjau, kad Vilius ruošiasi kažką sakyti. Pasisukau į jį. Jis pažiūrėjo į mane. Aš atsakiau klausiamu žvilgsniu. Jis giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti.
- Žinai, Sharlina, aš ilgai galvojau. Galvojau ir taip, ir anaip. Rikiavau argumentus. Bet galiausiai nusprendžiau.
- Ką nusprendei?... – jaučiau, ką jis pasakys, tačiau negalėjau tuo patikėti.
- Sharlina, mums reikia išsiskirti.
- Ką?!! Kodėl?!! Kam?... – man pritrūko žodžių.
-Tam. Nes kad ir kaip tave mylėjau, nenoriu rizikuoti.

- Kaip... Tu... Galėjai... – rodėsi, kad mirštu.
-Paprastai. Žinai, man rodos, ir taip per ilgai užtempiau. Mums reikėjo išsiskirti jau tada, kai Tonis ėmė tave persekioti. Tačiau yra kaip yra. Gali jam pasakyti, kad vakinio nebeturi. Iki, Sharlina. Iki visiems laikams. Pamiršk apie mane. Aš daugiau tau nebesirodysiu. Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę.
Ir jis nuėjo. Bet staiga grįžo, pabučiavo mane. Nuėjo. Šįkart visiems laikams...
Tačiau aš spėjau kaiką išvysti. Tik nesupratau, kas tai buvo. Kibirkštėlė. Ją pamačiau Viliaus akyse. Lyg jam skaudėtų... Kad turi mane palikti...
Lyg mane tebemylėtų.
Bet šį jausmą užgesino pyktis. Kaip jis gali taip sakyti – bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę - !! Gal jis išprotėjo?! Ką jis man siūlo? Išsitrinti atmintį? Taip, kodėl gi ne? Išsitrinsiu. Ir pamiršiu visus bučinius, apsikabinimus, prisilietimus…
- Taip ir padarysiu!! Kodėl gi ne!!! – sušukau ant visos gatvės. Pro šalį ėjęs būrelis vaikinų pradėjo žvengti. Susinervinus patraukiau per gatvę.
Jau buvau vidury gatvės, kai išgirdau cypiančius mašinos stabdžius. Staigiai pasukau galvą ir išvydau akinančią šviesą.
Paskui viskas užtemo.

12.NEviltis.

Labas. Štai ir naujas skyrius. Labai prašau - komentuokite. Man BE GALO svarbi jūsų nuomonė...
---------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsibudau savo kambaryje. Iš pradžių pamaniau, kad esu viena, tačiau apsidairius supratau, kad ne. Šalia manęs buvo Vilius. Jis buvo išsigandęs. Kai pamatė, kad nubudau, paklausė :
- Sharlin, kad atsitiko? Tavo mama sakė, kad buvo atėjęs kažkoks vaikinas, jis tave laikė...- aš nebenorėjau klausyt. Tad tik lūpomis ištariau „Tonis“. Vilius išsyk viską suprato. Jis įsiuto :

-Tai jau peržengė visas ribas! Mes tuoj pat eisime į policiją ir parašysime skundą.
-Ne, Viliau, tu nesupranti...
-Ko nesuprantu?
-Jis juk didžiausio mafijos boso sūnus...
-Na, ir kas?Juk policija vis vien kažką darys. Jie nesėdės rankų sudėję.
-Nemanau... Klausyk, gal paprašykim mano tėvo apsaugos man?
-Na... Gerai. Bet vis vien nueisim į policiją. Gerai?
-Gerai...

Po mūsų pokalbio, aš savąjame iPhone surinkau Daviddo numerį ir ėmiau laukti. Vilius sėdėjo šalia ir klausėsi. Staiga išgirdau pažįstamą „Alio“ kitame laido gale. Ačiū Dievui, pamaniau.
-Tėti, čia aš.
-Sharlina? Brangute, kaip tu? Aš pasiilgau tavęs... Girdėjau, likai gyventi Lietuvoje... Kodėl?
-Nes man čia geriau, tėti. Čia mane kas nors myli. Be to, susiradau vaikiną, kurį myliu,- po šių žodžių Vilius išsišiepė nuo ausies iki ausies. Pasiunčiau jam oro bučinuką ir klausiau toliau :
-Mažute, aš tave myliu, be to Demi... Pala, vaikiną? Kaip tai? Juk tu turi vaikiną – Tonį!
-Tėti, tame ir bėda – aš jį palikau, o jis nuo manęs neatstoja. Jis man grasina susidorojimu. Be to, jis atvyko į Lietuvą...
- Į Lietuvą? Ne! – tėtis sustugo kitame laido gale.
- Taip, tėti... Todėl norėjau paprašyti paslaugos.
-Bet ko, ko tik tau reikia.
-Gal galėtum man nusamdyti apsaugą? Čia, Lietuvoje.
-Žinoma. O su ja ir aš atskrisiu pas tave.
-Tėti, tau tikrai nebūtina... – jau norėjau sakyti „skristi“, bet mintis, kad greit pamatysiu tėtį, labai viliojo. Todėl sutikau.
-Gerai, myliu tave, tėti! Kada būsit?
-Turėtume po kelių dienų. Dar reikia biletų, viešbučio...
-Tėti?
-Taip, dukra?
-Gal galėtum paklausti mamos, ar ji nenorėtų atskristi?
-OK‘ai. Demi? Norėtum pas Sharliną į Lietuvą? Ji turi bėdų su... – Demi jam neleido pabaigti. Išgirdau kategorišką „Ne.“
- Dukra, tavo mama nenori...
-Viskas gerai. Svarbiausia, kad tu atvyksi.
-Žinoma. Na, jau turiu eiti tvarkyti reikalų. Iki. Myliu ir bučiuoju. Kai žinosiu, kada būsim, pranešiu. Bay.
-Bay,- jis padėjo ragelį. Valio! Tėtis atvyks čia! Kaip supratau, Vilius viską girdėjo, nes buvo labai laimingas.
-Valio! Na, o dabar eime į policijos komisariatą?
-Žinoma. Tik išeik iš kambario – man reikia persirengt.
-Aš galiu ir čia pabūt... Aūč! – jis suriko. Nes trenkiau jam antausį.
-Gerai, gerai – išeinu,- jis nusijuokė ir išėjo. Aš puoliau rengtis. Po dešimties minučių jau buvau pasiruošusi. Išėjau iš kambario, prigriebiau Vilių ir prabėgdama mamai mestelėjau „Iki“, kad nereiktų nieko aiškint. Po penkiolikos minučių kelio, išlipome iš autobuso ir priėjome policijos komisariatą. Vilius žvilgtelėjo į mane. Aš giliai įkvėpiau ir atidariau duris.

Viduje buvo šviesu. Pamačiau vieną policininką ir nuskubėjau prie jo.
-Sveiki, norėčiau parašyti ieškinį dėl priekabiavimo.
-Gerai, štai, prašau lapas – rašykite.

Kai viską surašiau ir įteikiau policininkui, jis ėmė skaityti. Bet greitai nuleido lapą, ir siaubo kupinomis akimis pažiūrėjo į mane :
-Jūs gal juokaujat? Tonis McGregoras? Jis juk mafijos boso sūnus!
-Aš tai žinau, bet…
-Koks dar bet? Mes taip nerizikuosim! Laisva – galite eiti.
-Bet...
-Pasakiau – laisva. Viso gero. Prašau palikti nuovadą.
Mums nieko kito neliko, kaip tik išeiti. Kai išėjom, Vilius pažvelgė į mane. Man skruostu nuriedėjo ašara. Nebeliko jokios vilties.Jokios.

11.Pabaisa

Atleiskit, kad taip ilgai nebuvo įrašų - kažkodėl nesirašo... Na, bet pasistengsiu parašyt dažniau. O dabar - mėgaukitės. 11 įrašas. PABAISA.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

Nuo tos dienos viskas buvo po senovei. Mes su Vilium buvom laimingi ir įsimylėję. Su Vilma, Marijum ir Marija sutarėm puikiai. Ji greit turėjo dalyvauti kažkokiame gimnastikos renginyje, ir dėl to labai džiaugėsi. Be to, net mano pažymiai mokykloje pagerėjo! Kaip ir sakiau, viskas buvo gerai. Iki vieno vakaro. Vakaro, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Tą vakarą Marija žaidė su savo žaislais, Vilma kažką gamino virtuvėje, o Marijus buvo išėjęs į parduotuvę. Aš žiūrėjau televizorių. Buvau susitarus su Vilium, jis turėjo greit ateiti. Taigi. Man bežiūrint kažkokį meksikietiška serialą, suskambo durų skambutis. Aš, pamaniusi, kad tai Vilius, kaip kulka nulėkiau prie durų. Kai jas atplėšiau, pamačiau tai, ko tikrai nesitikėjau.
Tonį.
Tonį, kuris man grasino susidorojimu. Tonį, kurio aš neapkenčiau. Tonį, kuris dabar turėtų būti Amerikoj. Tačiau jis stovėjo prie mano buto durų.
Vos nenualpau. Tačiau kažkaip sugebėjau išlementi :
-Kką tu ččia ddaraii??!
-Ir tau labas, brangiohi. Labai tavęs pasiilgau,- tai pasakęs jis norėjo mane pabučiuoti. Aš suklykiau, atšokau, ir trenkiau jam antausį.
-Kalė!- jis sušuko, ir norėjo man pačiupti už plaukų, bet spėjau pasitraukti. Tačiau jis sučiupo mano ranką ir ją taip stipriai suspaudė, kad net pravirkau.
-Meldžiu, Toni, paleisk...
-Ne, mažut. Aš tavo vaikinas, ir galiu daryt, ką noriu.
-Tu ne mano...- jau norėjau sušukt „vaikinas“, kai pasirodė Vilma.
-Kas tu toks?! Tuoj pat ją paleisk, arba iškviesiu policiją!- jai tai pasakius, jis mane paleido. Tačiau pasakė :
-Tu dar pasigailėsi.
Ir nuėjo. Vilma klausiamai į mane pažvelgė. Tačiau aš tik papurčiau galvą ir susmukau.

10.Naujiena.

Sveikučiai. Kaip jau supratot - tęsiu savo istoriją. (:
----------------------------------------------------------
Po dvidešimties minučių buvau tos agentūros, per kurią dalyvavau mainų programoje, pastate. Vos tik įėjus, kairėje pusėje buvo durys su užrašu “Mainų programa: paslaugos”. Pasisekė. Kaip tik ten ir įėjau. Vėlgi pasisekė, nes nebuvo nei vieno žmogaus. Prie stalo sėdėjusi moteriškė tarė :
- Laba diena, kuo galiu padėti?
-Laba diena, aš dalyvavau mainų programoje ir aš norėčiau šioje šalyje pasilikti visą laiką.
-Tai įmanoma, bet mes turėsim gauti jūsų tėvų sutikimą, bei jūs pati turėsit susirasti gyvenamą vietą.
-Gerai, man tinka.
- Tuomet duokite savo mamos arba tėčio numerį.
- Mamos, gerai? Jos vardas Demi.
- Demi, gerai.
Aš jai padiktavau mamos numerį. Po kiek laiko ji prašneko:
-Laba diena, čia iš mainų programo skambina. Jūsų dukra nori pasilikti Lietuvoje visam laikui. Ar jūs duodat sutikimą?-ji kurį laiką tylėjo. Po to vėl prašneko: - Gerai, tuomet geros dienos.
-Na, ar leido?-paklausiau, nors jau žinojau atsakymą.
-Taip, ir labia lengvai,-ji atrodė nustebusi.
-Juk ji manęs nemyli,-tyliai burbtelėjau.
-Kaip sakėt?
-Ne, nieko. Gal galėtumėt paskubėti?
-Gerai. Pasirašykite štai čia, čia ir čia. O viršuj parašykit savo vardą ir pavardę.
Po dešimties minučių išėjau iš pastato. Štai ir viskas. Galėsiu čia gyventi metus be pilietybės, tik su mainų programos pilietybe. Patraukiau namo.

-Labas, mama,-sušukau įėjus.
-Labas, Sharlin,-mama pasitiko mane.
-Mamyt, aš galiu gyvent Lietuvoje kiek noriu, buvau mainų programos pastate, ten paskambino Demi’ei, ji leido čia pasilikti. Kitą savaitę išsikraustysiu.
-O kam tau kraustytis? Lik čia. Nebent tau čia nepatinka…-ji nuliūdo.
-Patinka! Tu tikrai nieko prieš?-aš apsidžiaugiau. Aš čia jaučiausi kaip namie.
-Žinoma, ne,-ji mane pabučiavo į skruostą.
-Ačiū, mama!- sušukau ir nulėkiau į kambarį ruoštis susitikimui su Viliumi.
Po pusvalandžio jau buvau parke. Vilius manęs jau laukė. Aš priėjau, mes pasibučiavom ir tada jis prabilo.
-Sharlina, manau, kad mums nereikia kreipti dėmesio į Tonio grasinimą dėmesio, kol jis nieko nedaro. Apsimeskim, kad nieko neįvyko. Ar gerai?
-Aha, gerai. Viliau, aš turiu puikią naujieną!
-Na?-jis atrodė susidomėjęs. Tuomet aš jam papasakojau, kad liksiu čia visą laiką. Jis nudžiugo.
-Sharlina, bet juk tai nuostabu! Mes galėsim draugauti ir toliau! O kaip bus su tavo gyvenama vieta?
-Nusiramink, viskas gerai. Vilma man leido pasilikti gyventi pas juos.
-Ačiū Dievui! Na, kadangi viskas tiesiog puiku, gal nori nueiti į kavinę ir suvalgyt ledų?
-Bet aš nepasiėmiau pinigų.
-Aš pavaišinsiu,-jis šelmiškai nusišypsojo ir karštai mane pabučiavo.

Nusprendžiau.

Sveikučiai. Labai ačiū, kad komentavot - man jūsų nuomonė svarbi. Taigi. Buvo 5 už tai, kad tęsčiau ir nė vieno - kad ne. Taigi... Tęsiu! :) Jau greit sulauksit naujų įrašų. :) P.s. Tai bus senųjų tęsiniai. (:

Karamelė.♥

...

Sveiki. Tikriausiai pagalvojot - kur ji taip ilgai buvo? Pasakysiu, kur. Buvo sugedęs kompiuteris. Be to, sergu. Na, bet nesvarbu. Nors iš tiesų svarbu. Žinot, kas kompiuteryje buvo sugedę? Kietasis diskas. Ir visi failai išsitrynė. VISI. Kaip turbūt jau supratot - ir ši istorija. Taigi, manau, kad neverta jos tęsti. Nes jos nebėra... O kurti iš naujo užimtų labai daug laiko. Nors... Jeigu daug jūsų norėtų, galbūt ir užsiimčiau... Taigi,kaip? Norit, kad kurčiau iš naujo, ar ne? Atsakom komentaruose.

Jūsų - Karamelė.♥

9.Baimė.

Sveiki. Nusprendžiau anksčiau įdėti įrašą,bet. BET. Sekančio įrašo sulauksit negreit. Atleiskit. Na, o dabar jūsų teismui - 9 įrašas. Baimė.

-------------------------------------------------------------------------------------



9.Baimė.
Likusį vakarą negalėjau galvoti apie nieką kitą,tik apie Tonį. Aš be galo jo bijojau. Aš žinojau, ką jis gali man padaryt. Bet staiga suvokiau dar baisesnę tiesą. Juk jis gali atkasti, kad Vilius mano vaikinas! O kas bus tada?.. Aš negaliu į tai įpainioti Viliaus! Aš to neleisiu! Juk man turėtų padėti policija! Taip, aš nueisiu į policijos komisariatą, viską papasakosiu ir jie man padės, mane apsaugos... Padės man... Juk taip? Ar...ne? Juk Tonio šeima iš mafijos... O ne... Bet mane vistiek kas nors apsaugos! Man padės mano tėvas Davidas, jis man pasamdys asmens sargybinį... Taip svajojau kol išgirdau skambant mobilujį. Man pradėjo drebėti rankos. Negi tai vėl jis? Linkstančiomis kojomis nuėjau pažiūrėt, kas skambina. Tfu, tai tik Vilius. O ne, Vilius! Ką jam sakyt? Gal reikia susitikt ir viską papasakot? Taip,taip bus geriausia.
-Alio?
-Labas,gražuole,-linksmai pasisveikino Vilius.
-Labas,klausyk,gal galėtume susitikt? Tuoj pat.
-M..Na gerai. Kur?
-Gal parke?
-Gerai tuoj būsiu. Čiau,meile
-Čiau,-sušnibždėjau. Bet jis jau buvo padėjęs ragelį. Ką man sakyt? Tiesą? Ar meluot? Ne, reikia sakyti tiesą.
Po penkiolikos minučiu buvau parke. Vilius manęs jau laukė. Mes pasisveikinom ir karštai pasibučiavom. Jis paklausė:
-Na, mieloji, ko taip norėjai susitikt?
Kas bus tas...
-Viliau,aš turiu tau kai ką papasakot.
-Klausau.
-Taigi.Hm. Nežinau nuo ko pradėt.
-Gal pradėk nuo pradžios?
-Gerai. Supranti, aš Niujorke turėjau vaikiną. Bet jo nemylėjau. O jis mane mylėjo. Taigi. Aš jam nesakiau, kad važiuosiu į Lietuvą. Viskas buvo ramu. Bet vakar aš sulaukiau jo skambučio. Jis viską sužinojo. Jam papasakojo Ineta. Matai, jis mano, kad jis visdar mano vaikinas. Bet taip nėra. Jis pažadėjo,kad aš pasigailėsiu. Beje, turbūt reikėtų paminėti,kad visą jo šeima iš mafijos. Jis taip pat... Štai ir viskas,-baigiau pasakojimą. Vilius į mane keistai žiūrėjo. Galiausiai pratarė:
-Sharlina?
-Ką?
-Ką mums dabar daryti?
-Aš... Nežinau.
-Gal galėtume susitikti ryt po pamokų? Man reikia viską apgalvot.
-Gerai. Iki.
-Iki,-jis mane pabučiavo ir nuėjo. Nežinau kodėl,tačiau man buvo nejauku vienai sėdėt tamsiame parke. Aš pakilau nuo suoliuko ir pradėjau eit. Ėjau vis greičiau. Galiausiai pradėjau bėgt. Bėgau kiek įkabindama, o mano veidu srūvo ašaros. Kai parėjau namo mama norėjo kažko klausti, bet pamačiusi mano veidą nieko neklausinėjo. Mačiau, kaip nutildė Marijų. Net Marija nieko neklausinėjo. Jie paliko mane vieną. Aš to ir norėjau. Iš karto nuėjau miegot.
Naktį labai ilgai neužmigau. O kai galiausiai užmigau, sapnavau košmarą. Ten buvo Tonis, aš ir Vilius. Tonis stovėjo prieš Vilių ir turėjo pistoletą. Aš stovėjau šone. Staiga Vilius sušuko:
-Sharlina,bėk!
Aš pasileidau bėgt. Ir staiga išgirdau šūvį. Atsisukau.Vilius gulėjo ant žemės,Tonis stovėjo prie jo ir laikė šautuvą nutaikęs į jį. Toli pamačiau Inetą. Ji pikdžiugiškai šypsojosi. Nes Vilius jau buvo nebegyvas...
Pabudau klykdama visa gerkle. Mano skruostais ritosi ašaros. Namie buvo visiškai tylu. Supratau, kad aš viena. Greitai atsikėliau, nusiprausiau,apsirengiau ir išbėgau į mokyklą.
Kai atėjau prie matematikos kabineto dar nebuvo prasidėjusi pamoka. Kai įėjau pamačiau Vilių sėdintį mūsų suole. Kai priėjau jis pasisveikino ir mane pabučiavo. Bet daugiau nieko nesakė.
Po pamokų sutikau Vilių. Jis pasakė, kad turi reikalų ir paklausė ar man tiktų susitikti vakare. Atsakiau,kad taip. Jis atsisveikino ir nuėjo. Staiga nusprendžiau, kur turiu nueiti.

8.Netikėta žinia.

Taigi. Mes su Vilium vėl buvom pora. Jis tvirtino, kad Inetą jau senai užmiršo. Aš juo tikėjau.
Kadangi jis dažnai lankydavosi pas mane namie tai pastebėjo ir Marijus su Vilma. Kartą Vilmą mane pasikvietė pokalbio:
-Sharlina,aš matau, kad jus su Vilium tikrai rimtai draugaujat ir norėčiau pakalbėt apie...na..noriu pasakyti...apie...apsisaugojimą.
-Ką nori pasakyti,mama? – atsargiai paklausiau. Nujaučiau, apie ką bus šis pokalbis.
- Sharlina,noriu pakalbėt apie... saugų seksą, – ji nuleido akis. Aš taip pat.
-Mama,aš...na... esu...nekalta. Ir nesiruošiu būti kitokia. Bent jau iki aštuoniolikos metų. – jaučiau,kaip kaista skruostai.
-Tikrai? - paklausė. Rodos, kad jai palengvėjo. Man taip pat.
-Tikrai tikrai,mama. O galiu paklausti ne į temą?
-Žinoma , - ji nusijuokė.
-Kada bus vakarienė? – Buvau žiauriai išalkusi.
-O Dieve, vakarienė! – sušuko ji. –Jau einu gaminti,- nusišypsojo. –Kepsniai tiks? – paklausė.
-Žinoma,-atsakiau ir nusišypsojau. Nors ir bandžiau laikytis dietos, bet kai mama šitaip skaniai gamina,tai NEĮMANOMA. Tikrąja ta žodžio prasme.

Kai pavalgiau nuėjau pažiūrėti televizoriaus. Marijos dar nebuvo,taigi namie buvo nuobodu. Ji pradėjo lankyti gimnastikos treniruotes. Tai aš ją įkalbėjau. Ji vis manė, kad yra tam per prasta. Bet aš ją įtikinau,kad ji labai gabi. Galiausiai ji sutiko nueiti į pirmą treniruotę, nes tai buvo jos svajonė. Kai grįžo, tiesiog šokinėjo iš džiaugsmo. Dabar jas lankė kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Vilma manė, kad taip dažnai jas lankydama, gali neatlaikyti tokio didelio krūvio. Bet Marijus ją nuramindavo. Taigi. Įsijungiau TV3 kanalą. Vos tik pradėjau žiūrėti Simpsonus, suskambo mano telefonas. Nubėgau į kitą kambarį pasiimti telefoną. Kai pažiūrėjau į ekraną, man akys ant kaktos iššoko. Skambino Tonis! Hm... Šiek tiek nerimaudama pakėliau ragelį.
-Alio? – atsiliepiau angliškai
-Sharlina,čia Tonis,- jis taip pat šnekėjo angliškai.
-Toni,sveikas! Kaip sekasi,kas naujo? Ar šalta pas jus? Pas mus tai vėsu ir drėgna. Žinai, dabar turiu naują sesutę! – nusijuokiau. –Ji visai miela. Tik gaila,kad... – turėjau nutilti, nes išgirdau kaip jis piktai šnopuoja.
-Ak sesutę? – jis apsimestinai meiliai paklausė. –Tikrai? Sesutę? O savo vaikiną tai pamiršai, ar ne?
-Ne, žinoma nepamir... –staiga suvokiau,kad jis klausia apie savę, o ne apie Vilių. Bandžiau suktis iš padėties. –Na ne,žinai, pamiršau tau pasakyti,kad išskrendu... – sukrizenau.
-Pamiršai? Kaip įmanoma pamiršti,kad išskrendi? – jo balsas vis aštrėjo. Man pasišiaušė plaukai. Nes žinojau ką gali padaryti Tonis,kai būna piktas. Ne kartą esu girdėjus tokių istorijų. Kaip jis susipyksta su draugeliu, lekia į kitą valstybę, o paskui to draugelio jau niekas neranda. Niekada...
- Aš nesakau, kad pamiršau, jog išskrendu. Aš sakiau,jog pamiršau tau pasakyti, kad išskrendu.
- Ak štai kaip. Žinai, Sharlina, iš ko aš sužinojau,kad tu išvykus?- paklausė jis jau visai įniršęs.
- Ne...
-Iš Inetos! –jis sušuko. Vos nenugriuvau.
-Inetos?!
-Taip, brangioji. Aš nuvažiavau pas tave į namus. Ir duris atidarė ji! Paklausiau,kur tu. Tada ji man viską papasakojo.
-Mat kaip... –ištariau drebančiu balsu.
-Dabar įdėmiai manęs paklausyk. Kadangi aš vis dar esu tavo vaikinas reikalauju , kad tuoj pat sugrįžtum namo. Nes kitaip bus blogai. Aš žinau,kur tu dabar gyveni. Jei neparvažiuosi, tai pamatysi...-aš jį nutraukiau:
-Niekur aš nevažiuosiu. Nes tu man nebe vaikinas. Aš tave palieku. Beje,tavo žiniai, aš jau turiu kitą,-staiga pasijaučiau labai drąsi.
-Kąąą?!
-Ką girdėjai.
-Mieloji,tu juk žinai,kad savo pažadus aš vykdau,ar ne?-jis labai meiliai paklausė.
-Taip...- drąsa dingo taip pat greitai,kaip ir atsirado.
-Taigi, Sharlina. Aš tau pažadu, kad tu pasigailėsi. PAŽADU.-jis padėjo ragelį.
Išmečiau telefoną iš rankos.

7. Nuo pradžios.

Kai pagaliau atsiradau mokykloje ir atsisėdau į savo suolą prie Viliaus ( visad per matematiką čia sėdėdavau),jis pasakė:
-Labas,tu labai graži,-ir nusišypsojo. Ištirpau,bet negalėjau to parodyti. Taigi atsakiau:
-Patylėk.
-Na,nebūk tokia pikta,-jis šyptelėjo.
-Būsiu,-atsakiau ir tuomet suskambėjo skambutis ir prasidėjo pamoka.
Kai pamoka pagaliau pasibaigė Vilius priėjo prie manęs koridoriuje ir pasakė:
-Dabar ilgoji pertrauka,eikš,mums reikia pasikalbėti,-jis timptelėjo mano rankovę. Kažkodėl ėjau. Kai pagaliau priėjome rūbinę, kur jis mane ir tempė, jis sustojo ir pasakė:
-Sharlina,prašau išklausyk manęs ir nieko nesakyk kol nepabaigsiu kalbėti,gerai?-jis paklausė. Aš linktelėjau. Tuomet jis pradėjo šnekėti:
-Taigi. Tuomet kai tu mane išvarei iš savo namų aš labai daug galvojau. Ir suvokiau,kad myliu tave, o ne Inetą. Ar atleisi man? Ar tu irgi mane tebemyli?-jis paklausė, bet aš neatsakiau,nes neturėjau laiko atsakyti. Mano lūpos buvo užimtos.

Likusią dienos dalį buvau lyg migloje. Nes aš buvau tokia laiminga! Žinojau, kad dabar aš TIKRAI būsiu laiminga. Ir beveik neklydau. Beveik...

6. Pragaras.

Visų pirma sveiki. Visų antra, noriu atsiprašyti, kad taip ilgai nerašiau. Truputį negalėjau. Na, bet jau galite mėgautis sekančiu - 6 - įrašu. :D

------------------------------------------------------------------------------------------------


Man jau buvo per daug. Pravirkau kaip niekada. Man buvo be galo sunku. Per visą gyvenimą neesu tiek verkusi, kiek per šias tris dienas. Trumpam užsimerkiau ir atsimerkusi išvydau šviesą ir mamą sėdinčią šalia.
-Sharlina,kaip jautiesi?-paklausė ji
-Gerai,-pamelavau.
-Tikrai?-paklausė ji.-Tu turi temperatūros.38,5 laipsniai. Ak tiesa, tu dareisi dribsnius?-pasiteiravo ji.-Aš radau dribsnių dubenėlį virtuvėje.
-Ne,-pamelavau, bet nekaip sekėsi, nes prisiminiau tikrovę. Mano akyse kaupėsi ašaros.
-Dukra,ko verki?-mama,pamačiusi kad verkiu,išsigando.
-Ne,neverkiu, mama, tik truputį peršti akys,-vėl melavau.
-Hm. Einu surasiu tau akių lašų. O tuos dribsnius tikriausiai pati ryte pasidariau ir pamiršau,-ji nusijuokė ir ėjo iš kambario. Dar išgirdau kaip tyliai sau po nosimi murma:-Ak,ta mano galva,vis ką nors užmirštu... Dabar, kai buvau viena galėjau ramiai išsiverkti .Po kelių sekundžių užmigau.
Nubudus rytą aplinkui visur buvo tylu. Iš pradžių nuėjau į virtuvę ir išsikepiau blynų. Pavalgiusi nusiprausiau ir pasiklojau lovą. Iš vienos pusės jaučiausi geriau. Matyt, nebeturėjau temperatūros. Bet iš kitos buvau lyg pragare. Man taip trūko Viliaus. Vos galėjau mintyse ištarti tą vardą. Taip mąstydama tvarkiau namus...
Po savaitės.
Buvau kątik grįžusi iš mokyklos kai sulaukiau skambučio į mobilujį telefoną. Skambino mano tikroji mama Demi! Per dvi savaites nė karto nesulaukiau jos skambučio. Matyt pasiilgo,pagalvojau. Pakėliau ragelį.
-Mama,labas!-prašnekau lietuviškai.
-Mhm,Sharlin,tu išsivežei mano Dolce&Gabbana suknią?-ji paklausė irgi lietuviškai.
-Ne,mama, ji tavo spintoj,viršutinėj lentynoj,-atsakiau.
-Gerai,iki,-ji padėjo ragelį. Negalėjau patikėti,kad mano tikroji mama skambina tik norėdama sužinoti, kur jos suknia! Staiga prisiminiau Vilių. Nors,tiesą pasakius, per šias dvi savaites niekada nebuvau jo pamiršusi. Kad ir kaip jo nekęsčiau,tebemyliu jį. Ir nieko sau negaliu padaryti.

5.Slėpynės nuo savęs.

Kai staiga abu išgirdome, kaip pasisuka raktas durų spynoje. Vilius stvėrė mane į glėbį ir nubėgo į mano kambarį,įkėlė mane į lovą,o pats pasislėpė už Marijos lovos,kur buvo nemažas tarpas. Man dingtelėjo,iš kur jis taip gerai pažįsta šiuos namus?, bet neturėjau laiko galvoti. Nes kaip tik tuomet į kambarį įgriuvo Marija su didžiule saldainių dėže, o jai iš paskos mama priekaištaudama:
-Marija,tai turėjo būti staigmena!-tada pažiūrėjo į mane:-Na ką,Sharlin,čia tau mažos lauktuvės,-mama nusišypsojo ir stuktelėjo Marijai. Ji padavė man dėžę.
-Ačiū,-padėkojau.-Bet dabar labiau norėčiau miego,-ir užsimerkiau. Po minutės išgirdau kaip užsidaro durys.Atsimerkiau. Vilius jau sėdėjo prie manęs.
-Atrodo,vos ne įkliuvom,-jis nusišypsojo ir vėl ėmė lenktis prie manęs. Dabar mums jau niekas nesutrukdys,pamaniau. Bet labai klydau.
-Gražuole,-jis tyliai ištarė ir pagaliau mane pabučiavo. Tai buvo nuostabus bučinys, bet jis viską sugadino kai ištarė:
-Ineta...-jis norėjo toliau mane bučiuoti, bet aš pašokau lyg įgelta.
-Kąąą?! Juk,juk,-mikčiojau.-Juk Ineta anksčiau čia gyveno!-pažiūrėjau į jį. Ir staiga viską supratau. Supratau,kodėl jis mane taip šiltai priėmė,kodėl jis mane vadino gražuole ir kodėl jis taip puikiai pažįsta šiuos namus.-Tu,tu nori manimi pakeisti ją...-silpnai ištariau ir pajutau kaip mano akyse kaupiasi ašaros,bet stengiausi jas suturėti.
-Ne,gražuole,tikrai ne, tiesiog...-jis prabilo,bet aš neleidau jam pabaigti.
-Nevadink manęs gražuole,-piktai ištariau,tačiau jaučiausi sugniuždyta.- Pasakyk man tiesą,tu juk mylėjai ją?-paklausiau to,kas ir taip buvo akivaizdu.
-Na...taip,-jis nuleido galvą.-Tebemyliu,-ištarė jis netikėtai. Dabar jau nebepajėgiau išlaikyti ašarų. Jis kalbėjo toliau:- Supranti,mes su Ineta draugaujam jau 3 metus. Ir aš ją labai myliu. Bet vieną dieną sužinojau, kad ji dalyvaus mainų programoje. Ji pati man pasakė,bet sakė,kad vis tiek mane tebemylės. Aš sakiau tą patį. Bet po kelių dienų tu čia atvykai. Kai pirmą kartą įėjai į klasę, pamaniau, kad Ineta sugrįžo. Ji taip pat blondinė, irgi rudomis akimis. Pagalvojau, kad galėčiau ją pakeisti tavimi, kol ji sugriš,-jis nutilo ir pasižiūrėjo man į veidą. Man buvo bloga. Jis vėl prabilo:- Bet...man atrodo, kad aš tave po truputį įsimylėjau. Taigi išeina, kad aš jus abi myliu,-jis pralinksmėjo. Nebepajėgiau klausyti.
-Išeik,-tyliai ištariau.
-Ką?-jis neišgirdo. Arba nesuprato.
-Išeik,-tvirtai ištariau ir nusisukau, kad jis nepamatytų mano skruostais upeliais plaukiančių ašarų.
-Ar tikrai to nori?-jis paklausė
-Taip,-pasakiau. Jis pakilo. Bet staiga apsisuko ir trumpai mane pabučiavo. Tada nuėjo prie durų ir tyliai atidaręs apžiūrėjo, ar nėra mamos. Matyt nebuvo, nes jis išėjo pro duris. Po kelių sekundžių išgirdau kaip jis tyliai uždaro namų duris...

4.

Vakarėjant jaučiausi vis blogiau. Skaudėjo visą kūną, galvą,pilvą. Kai Vilmai parėjo ir pamatė mane, pasakė:
-Sharlina,kas tau? Atrodai prastai. Štai,-ji padavė man termometrą.- Pasimatuok temperatūrą. Eik, prigulk. Aš tau išvirsiu arbatos,-ji nusišypsojo. Mano mama man niekad nevirdavo arbatos. Tai visada padarydavo tarnai. Staiga pasijutau keistai laiminga. Nuėjau ir priguliau. Po kiek laiko į duris kažkas pasibeldė:
-Sharlina,dukra, štai tavo arbata,-Vilma įėjo į kambarį su puodeliu arbatos,keliais sausainiais bei mandarinu. Vos neapsiverkiau. Mama taip niekada nedarydavo.
- Ak...ačiū, mama,-aš nusišypsojau ir supratau, kad ką tik ją pavadinau mama,nes Vilma sumirksėjo ir apsiverkė:- Tu mane ką tik pavadinai...mama? Ak,dukrele,ačiū!-ji apkabino mane. Aš taip pat ją apkabinau. Pasijutau kaip namuose. Tik dar geriau.Nes čia mane visi mylėjo. O ten,namuose, aš buvau niekas. Tėvai manęs nemylėjo.
-Na,jau išimk termometrą,-mama pasakė ir nutraukė mano liūdnus apmąstymus. Aš padaviau jį jai, nes nemokėjau tokiu naudotis. Pas mus namie buvo tik elektroninis termometras. – Dukra, 38 laipsniai!-mama išsigando.- Gulkis,ryt neisi į mokyklą,-pasakė ji. Be galo nuliūdau. Nes turėsiu čia būti visą dieną. Nes turėsiu prižiūrėti Mariją. Nes nepamatysiu Viliaus. Šį kart užmigau daug anksčiau. Nes sirgau. Nors iš tiesų,todėl,kad pagaliau pasijutau mylima. Rytą nubudau anksti, nes kažkas mane stipriai purtė. Bet kai atsimerkiau,supratau kad tai aš drebu. Man buvo be galo šalta,nors buvau apklota trijomis antklodėmis. Kai pasižiūrėjau į kambarį Marijos nebuvo. Tik šalia prie manęs buvo priglaustas Rufis. Šiaip ne taip išlipau iš lovos. Ėjau link tėvų miegamojo, bet pakeliui susmukau. Mane pamačiusi Marija pradėjo šaukti:
- Mamyte,mamyte! Sharlina negyva!-ji apsiverkė.Tuo metu prie manęs atsirado mama.
- Dukra,Sharlina,kas tau?!
- Mama,man šššalttta,-drebėdama ištariau.
-Gerai, dukra,eime, į tavo kambarį,apklosiu tave,-ji padėjo man atsistoti. Tada nuėjau į kambarį ir mama,apklojusi mane,padavė man termometrą ir atsisėdo ant lovos.Užsimerkiau. Mintyse atsirado Vilius. Mes vaikščiojom pievomis,susikabinę rankomis. Tuomet jis pasilenkė ir...- Duok termometrą,-išgirdau mamos balsą. Krūptelėjau. Išėmiau termometrą ir padaviau mamai.- Negerai,-mama nuliūdo.- 39 laipsniai. Einu,paskambinsiu greitąjai.
-Ne!-sušukau.- Nenoriu į ligoninę!
-Hm. Einu, surasiu tau vaistų,-mama išėjo. Ir staiga grįžo.- Na štai,tavo vaistai. Atleisk, kad taip ilgai užtrukau. Negalėjau surasti,nes vaistinėlė buvo užkišta.
-Ilgai? Juk tu ką tik išėjai! Prisiekiu,tu grįžai per sekundę!-sušukau.
-Dukra,tu buvai užmigusi,-ji atlaidžiai šyptelėjo. Tada prisiminiau,kad taip ir buvo. – Dukra,aš einu iki parduotuvės. Tuoj grįšiu. Išsivedu ir Mariją,-ji pasakė. Aš užrakinsiu duris. Jei pasijusi blogiau, iškart skambink 112,-ji užrašė ant lapuko telefoną. Supratau,kad tai greitosios telefonas. Ji šyptelėjo ir išėjo iš kambario. Po kiek laiko išgirdau,kaip trinkteli durys. Mama jų neužrakino. Matyt, pamiršo. Jau merkiausi,kai išgirdau skambutį. Kažkas skambino į duris. Vos ne vos išlipau iš lovos ir nuėjau prie durų. Jaučiausi labai blogai, svaigo galva. Atidariusi duris už jų išvydau Vilių. Jis laikė didelę gėlių puokštę.
-Sveika,gražuole,-jis palietė man žandą. Tada susmukau.Jis numetė gėles ir pripuolė prie manęs.-Sharlina,mieloji,kas tau?-Vilius persigando.-Skambinu greitąjai!-jis ėmė ieškoti telefono.
-Ne nereikia,tai tik dėl to,kad nepavalgiau,-silpnai tariau žodžius. Tai buvo tiesa. Juk nuo užvakar dar nieko nevalgiau!
-Na,tuomet eime,pavalgydinsiu tave,-jis kerinčiai nusišypsojo. Jau kėliausi ir staiga vėl susmukau. Dabar susmukau ne nuo maisto trūkumo, o nuo Viliaus žavesio. Šįkart Vilius mane pagavo.- Ne, to jau gana. Kviečiu greitąją!-dabar jis surado telefoną ir jau rinko numerį kai aš ėmiau maldauti .
-Ne, meldžiu,ne,-maldavau.
-Na gerai, mieloji,- jis pažiūrėjo į mane.- Na ką,eime valgyti,-jau linksmiau ištarė ir paėmė mane ant rankų.
-Kkką darrai?-sumišau.
-Nenoriu,kad dar kartą nualptum,-jis pasakė. Pagaliau atėjome į virtuvę. Jis surado dribsnių ir pieno,o aš tuo metu svaigau iš laimės.
-Skanaus,-jis palinkėjo ir nusišypsojo. Bet staiga atsistojo ir ėmė eiti prie manęs. Sustojo per centimetrą nuo manęs ir ėmė lenktis...

4.Įsimylėjusi.

Kai parėjau namo, durys buvo atrakintos, raktas įkištas į spyną iš vidaus. Juose buvo įtartinai tylu. Įėjusi užrakinau duris,nusiaviau aukštakulnius ir nuėjau į savo kambarį. Tik įėjusi įniršau. Marija buvo išsidažiusi mano brangiausia Chanel kosmetika ir apsivilkusi mano JLo suknele. Ji pripuolė prie manęs ir pasakė:
-Žiūrėk,aš-Sharlina!-ji buvo laiminiga. Aš numečiau rankinę ir puoliau ją lupti. Tris kartus sudaviau per veidą, penkis įdrėskiau ir begalybę kartų mušiau visą jos kūną. Kai pavargau,pažiūrėjau į ją. Vaizdas buvo žiaurus:veidas sudraskytas,kosmetika nubėgusi, suknelė sutepta,ji visa apsiašarojusi. Mečiausi į vonios kambarį-ten buvau mačiusi vaistinėlę. Kai ją suradau ir išėjau iš vonios, pamačiau kaip ji rakina duris. Griebiau ją už rankos. Netyčia įdrėskiau. Ėmiau ją raminti, sausinti žaizdas. Po valandos ji jau buvo švari,tačiau visa sudraskyta,sumušta. Kai daviau jai savo šokoladuką, ji nudžiugo. Tuomet nuėjau į vonią ir ilgai verkiau. Ir staiga išgirdau kaip atsirakina durys ir Marijus prabyla:
-Marija! Sharlina! O, Marija, mažute,labas! Ir tada pamatė ją. –Dieve mano,kas tau?! Marija atsakė: -Aš buvau viena išbėgusi į kiemą ir mane sumušė dideli berniukai. Kai Sharlina parėjo ji irgi labai išsigando. Tada mane nuprausė ir susiradusi tuos berniuku pasakė,kad iškvies policiją. Tada jie pabėgo.
Tuomet aš išėjau iš vonios. Marijus puolė prie manęs: - Ak, Sharlina, kaip baisu kas atsitiko Marijai,ar ne?-jis įtariai į mane pažiūrėjo. Aš atsakiau „Aha“ ir puoliau į savo kambarį. Po kiek laiko atėjo Marija ir aš jos paklausiau,kodėl ji pamelavo. O ji atsakė:
-Nes myliu tave. Tada stipriai ją apkabinau.

3.Nesvetingi.

Man įėjus, į mane sužiuro 33 veidai. Mokytoja taip pat į mane atsisuko ir jos žvilgsnis buvo labai piktas. Balsas dar piktesnis.
-Tu pavėlavai 45 minutes!-užriko ji. Vienas mokinys pakėlė ranką ir pasakė:
-Jos nebuvo ir pirmoje pamokoje,-ir pažiūrėjo į mane su pikta šypsena.
-Ak taip?-pati savęs paklausė mokytoja. –Gerai,marš pas direktorę! Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Viena išsprūdo ir nuriedėjo skruostu. Tai pamatęs vaikinas,kuris vienintelis sėdėjo vienas,pakėlė ranką ir pasakė:
-Mokytoja, o gal dar palaukim šią pamoką? Jeigu ji bus nedrausminga ir pasiųsim pas direktorę?- jis pažiūrėjo į mokytoją , o po to į mane.
-Na...gerai,-nusileido mokytoja, perverdama mane žudančiu žvilgsniu.-Eik sėstis prie Viliaus. Aš apsidairiau. Tuomet tas pats vaikinas,kuris mane išgelbėjo, rankos mostu pakvietė mane. Aš priėjau ir atsisėdusi pradėjau į jį žiūrėti. Jis pasilenkė prie manęs ir pasakė man į ausį:
-Dabar matematika,-ir nusišypsojo. Man apsvaigo galva. Kas tau darosi, Sharlin? pati savęs paklausiau. Juk aš turiu vaikiną! Tuomet jis dar kartą pasilenkė:
-Tavo labai gražios rudos akys. Dabar man tikrai pasidarė silpna. Dėkui Dievui,suskambėjo skambutis. Mums išėjus į koridorių jis pasakė: - Tu ir pati labai graži,-ir mirktelėjęs nuėjo. Man jau buvo per daug. Susmukau palei sieną ir atsisėdusi užsimerkiau. Staiga išgirdau skambutį. Dabar man turėjo būti kūno kultūra. Nuėjau į sporto salę. Treneris liepė apsivilkti aprangą, bet kai su akcentu pasakiau,kad neturiu jos, liepė eiti atsisėsti. Kai pamoką baigėsi,prasidėjo ilgoji pertrauką. Tik man išėjus į koridorių, vaikai ir paaugliai pradėjo rodyti į mane pirštais ir šaukti: - Fyfa! Fyfa! Fyfa!- kur tik pasisukdavau,mačiau besišaipančius veidus. Kai prie manęs priėjo kažkoks vaikinas ir pradėjo kelti mano sijoną,aš jam įdrėskiau į žandą. Jis suklykė. Tuomet pasirodė ta pati matematikė ir nutempė mane pas direktorę. Kai įėjau į jos kabinetą, ji nepakeldama galvos pasakė:
- Panele Godžer,prašau duoti jūsų globėjų Lietuvoje telefonus.
-Aš jų neturiu,-atsakiau
-Gerai,kaip norit,-pasakė ji.-Ryt pati pas jus atvažiuosiu. Lauk! Išėjau ir susmukusi ėmiau verkti. Po kiek laiko pajutau,kad esu ne viena. Kažkas palietė mano žandą. Pakėliau galvą. Tai buvo Vilius.
-Kas atsitiko?-jis atrodė išsigandęs
-Direktorė rytoj pas mane atvažiuoja,-vėl puoliau verkti ir jis mane apkabino. Jaučiausi devintame danguje. Bet staiga dangus dingo.- Turiu eiti,- jis pasakė.- O tau šiandien daugiau pamokų nėra. Gali eiti namo,- jis mirktelėjo.- Iki,- ir pridūrė:- Gražuole. Tada nuėjo. Vos nenukritau. Važiuodama namo visą kelią galvojau apie vaikiną rudais garbanotais plaukais ir žydromis akimis. Tai buvo Vilius.

2.Naujas miestas.

Kai pavalgėm,išsikroviau savo lagaminą su mėgstamiausiais rūbais bei kosmetika. Jau buvo vėlu,taigi nuėjau miegoti. Bet užmigau tik 4 ryto. Visą laiką mintys sukosi apie Vilmą,Marijų, Mariją,mama bei tėtį. Ir visą laiką žliumbiau.Paskui užsimaniau į tualetą. Kol jį suradau praėjo nemažai laiko. Įėjau ir sustojau lyg stabo ištikta.Vonios kambarys buvo tik kokių 3 kvadratų dydžio! Grįžusi į lovą vėl žliumbiau. Po kiek laiko išgirdau bumbtelėjimą. Pasižiūrėjau į kambarį. Pamačiau,kad Marija iškrito iš lovos. Net nesiruošiau jos įkelti. Bet vėliau suradau Rufį ir padaviau jį jai. Ji jį apsikabino ir toliau miegojo. Po truputį užmigau. Rytą nubudusi siaubingai išsigandau. Nes atmerkusi akis nesupratau kur esu. Tik po 5 minučių viską prisiminiau. Prisiminiau ir dar kai ką. Savo vaikiną Tonį. Jis gyveno Niujorke. Jam buvo 17 metų. Jis buvo labai gražus. Mes pora jau 2 metai. Bet nemanau, kad tai meilė. Greičiau užgaida. Nors gal ir ne. Daugiau laiko galvoti nebeturėjau,nes pažiūrėjusi į savo brangiojo mobilaus ekraną pamačiau skaičius 7:36. Pamaniau, kad dar turiu daug laiko, bet paskui prisiminiau, kad čia pamokos prasideda 8 ryto. Kažin,ar mano naujieji tėvai mane užregistravo į mokyklą? Tada įėjo Vilma ir pasakė:
-Labas Sharlin. Tavo pusryčiai ant stalo. Marijus išėjo į darbą. Aš tuoj vesiu Mariją į darželį. Beje,tavo mokykla yra 3 kilometrai nuo čia,tai Ąžuolo vidurinė mokykla. Autobusų stotelė kitoje namo pusėje.
- Kąąą?!-užrikau taip garsiai,kad net Marija nubudo.-Aš turėsiu važiuoti autobusu???
-Na...taip,-atsakė Vilma. Norėjau verkti. Mane visada nuveždavo ir parveždavo tėvai.-Matai,mes neturim automobilio. Tau nuvažiuoti reikia 35 autobusu,o parvažiuoti 43,-pasakė ji.Pasiėmiau rankšluostį ir prasinešiau pro ją.Nubėgau į dušą,pasileidau vandenį ir pradėjau verkti. Kai pagaliau baigiau ir nuėjau į kambarį pamačiau skaičius savo mobiliojo ekrane 8:08. Apsirengiau ir pasidažiau per 10 minučių. Paprastai pasidažydavau tėvų automobilyje. Vėliau pasiėmiau rankinę, kurią nešiodavau mokykloje. Į ją tilpo mobilusis, piniginė ir kosmetinė. Apsiaviau mėgstamiausius Prada aukštakulnius ir išbėgau. Dar spėjau pakabintame laikrodyje pamatyti laiką 8:25. Kai suradau stotelę joje šalau 10 minučių. Šalau todėl, kad buvo ruduo. Ir dar todėl, kad nieko neapsirengiau ant palaidinukės su trumpomis rankovėmis. Kai pagaliau atvažiavo autobusas, jis buvo pilnut pilnutėlis. Įsispraudžiau ir vos nenusilaužiau kulniuko. Vis labiau pykau ant visų. Pavažiavus dvi stoteles,autobusas sustojo, bet neatidarė durų. Balsas, kuris pranešinėjo stoteles pasakė kažką ir aš supratau, kad apie bilietus. Visi aplinkui pradėjo krapštytis ir kažkoks senukas mane pastūmė ir dar užmynė ant batelio jį nutepdamas. Jau buvau įniršusi. Tuomet prie manęs priėjo vyras su į radarą panašiu daiktu ir pasakė: -Jūsų bilietėlis. Norėjau atsakyt nesupratau, bet pasirodo pasakiau nejuokink, nes jis pasakė:- Ak nejuokint?! Gerai panele,eime su manim,-ir pradėjo mane stumti link durų. Gal ir būčiau ėjus,jeigu jis nebūtų palietęs mano šlaunies. Tuomet visai įtūžau, atsisukau į jį ir trenkiau jam stiprų antausį. Paskui apsisukau, mečiausi prie durų ir bandžiau jas atidaryti. Šalia stovėje keli vaikinai atplėšė man duris ir kai išbėgau atsistojo už jų.Po to visu greičiu puoliau bėgti nežinoma kryptimi. Sustojau prie stotelės ir pasiklausiau žmonių, kaip nuvažiuoti iki Ąžuolo vidurinės. Jie man paaiškino, ir po 15 minučių pagaliau stovėjau prie seno pastato ir žiūrėjau į lapuką, kurį buvo davusi Vilmą. Jame buvo surašyta kur kuri pamoka bus. Perskaičiau,kad 1 pamoka bus 114 kabinete. Pažiūrėjau į laikrodį ir supratau, kad jau antra pamoka, nes buvo 9:24. O antra turėjo būti 321 kabinete. Jį suradau per 20 minučių.Sustojau prie jo durų, įkvėpiau oro ir nedrąsiai atidariau duris.

1.Sutikimas.

Pamenu savo pirmąją dieną Lietuvoje, Kaune:
Buvau kątik išlipusi iš lėktuvo. Kelionė buvo ilga. Juk skridau iš Niujorko! Tik iškėliau koją iš lėktuvo ir tekšt! įlipau į balą. Labai susinervinau. Juk buvau su naujutėlaičias Prada aukštakulniais! Garsiai nusikeikiau. Į mane sužiuro visi aplinkui buve žmonės. Sumurmėjusi sau po nosimi bėgte nubėgau prie taksi stovinčio šalia oro uosto pastato. Kai vairuotojui du kartus pakartojau adresą, jis, rodos, labai nustebo. Pamaniau, kad tai labai didelis namas, tikriausiai didžiausias Kaune. Ir dar tai, kad šnekėjau angliškai... Vairuotojui paklausus, ar tikrai gerai perskaičiau adresą, su nuostaba atsakiau „Yes“.Jau buvau truputį pramokusi lietuvių kalbą, tačiau bijojau apsijuokti. Juk buvau Niujorko elitinė panelė,ką žmonės pagalvotų jei ne taip ištarčiau kokį žodį, ir vairuotojui pasakyčiau, kad jį myliu? Tuomet automobilis truktelėjo ir mes pradėjome važiuoti. Kol važiavome apleistomis gatvėmis, visą laiką žiūrėjau pro langą. Čia gyvensiu tik mėnesį,raminau save. Bet vistiek buvo liūdna. Man, 16 metų paauglei, labai trūko didelių ir plačių Niujorko gatvių,daugybės žmonių. Aš dalyvavau mainų programoje, ir gyvensiu pas kažkokią šeimą, kuri išsiuntė savo dukrą pas mano šeimą. Man svajojant išgirdau vairuotoją kažką neaiškiai murmant angliškai. Matyt suprato,kad aš anglė. Galų gale nusispjovė ir pradėjo šnekėti lietuviškai. Supratau, kad jau atvykome. Kai pažiūrėjau pro langą, man iš siaubo išsiplėtė akys. Stovėjome prie maždaug 100 metų neremontuoto daugiaaukščio. Su viltimi vairuotojo paklausiau, ar čia tikrai tas namas. Jis su ironiška šypsena atsakė „Taip“. Man sėdint ir žiūrint į apleistą namą jis, rodos, nekantravo. Galiausiai paprašė susimokėti ir išlipti. Aš, vis dar apkvaitusi, padaviau jam 100 litų kupiūrą ir ieškojau dar. Bet pamačius jo nutįsusį veidą, supratau, kad daviau per daug. Greitai angliškai padėkojau, ir išlipusi nuėjau prie bagažinės pasiimti savo lagaminų. Jis akimirksniu atsidūrė šalia ir padėjau iškelti mano 6 lagaminus. Linktelėjusi ėjau prie laiptinės, kai jis paklausė, ar padėti juos užnešti. Šiek tiek susiraukiau, kai pagalvojau , kad jis juos išteplios , bet geriau pagalvojusi sutikau, nes vis dėl to nenorėjau jų pati tempti į 4 aukštą. Jam nunešus lagaminus prie 24 buto, kažkas pradėjo krapštyti duris. Jis šyptelėjo ir nuėjo. Tada prie durų išgirdau moters balsą, kuri kažką barė. Pagalvojau, kad galbūt tai mano naujoji mama ir įsiklausiau į balsą už durų. Bet jis tilo tol,kol visai dingo. Tik po kiek laiko susiprotėjau paspausti durų skambutį. Kažkas vėl ėmė krapštytis ir pagaliau išgirdau, kaip pasisuka raktas spynoje. Kai durys atsidarė, pamačiau raudonplaukę, maždaug keturiasdešimties metų, moterį ir šalia betypčiojančią mažą , maždaug šešerių metukų, mergytę. Ji puolė čiupinėti mano Dolce&Gabbana palaidinę. Troškau jai trenkti. Juk jos rankos buvo išteptos šokoladu ir ji nutepliojo visą palaidinės kraštą! Jau kėliau ranką, bet pamačiau už moters į mane žiūrintį vyrą. Jis buvo labai įsiutęs. Tada prabėgo pro moterį ir mergaitę ir puolė ant manęs. Aš tebelaikiau pakėlusi ranką. Jis trenkė man per veidą. Man, Sharlinai Godžer! Puoliau laiptais žemyn, palikusi lagaminus, kai jis pačiupo mano ranką ir sulaikė. Atsuko mane į save ir puolė atsiprašinėti. Aš tik linksėjau, bet mintyse jau draskiau jį savo priaugintais nagais. Tada parodė į moterį, kuri buvo išsigandusi, ir aš pradėjau įdėmiau klausyti:
-Tai Vilma Burnienė ir Marija Burnytė,-jis parodė į apsiašarojusią mergytę. – Jos mano žmona ir dukra. O aš esu Marijus Burnys. Vilmai 38 metai, o Marijai tik šešeri. Man keturiasdešimt dveji.
- Aš Sharlina Godžer, man 16 metų,- ištariau su stipriu akcentu. Tuomet mergaitė pradėjo garsiai kvatoti. Aš dėbtelėjau į ją ir ji,nutilusi, stipriai prisiglaudė prie Vilmos. Tada Marijus atsisuko į mane ir prabilo:
- Sharlina, Marija mums yra be galo brangi, kaip ir Ineta, ir jei tu su ja elgsies negražiai, mes labai pyksimės. Jis nutilo ir pasižiūrėjo į mano sumišusį veidą. Tada paaiškino: - Ineta yra mūsų vyresnėlė dukra, jai 15 metų. Ji dabar pas tavo šeimą Niujorke. Jam paminėjus mano šeimą, aš susijaudinau. Aš taip norėjau namo. Mano šeimą sudaro trys asmenys: Aš, mano tėtis Davidas Godžeris ir mama Demi Godžer. Jiems 35 ir 29 metai. Žinoma,dar turim daug tarnų.
- Tikriausiai norėtum pamatyti savo naujuosius namus?- jis netikėtai paklausė. Aš linktelėjau. Vilma su Marija pasitraukė ir aš galėjau įeiti į jų butą. Jame buvo du kambariai, virtuvė bei vonia kartu su tualetu. Niujorke mano kambarys buvo didesnis už šį butą! Išprotėsiu, pamaniau. Marijus pradėjo rodyti į kambarius
- Čia mūsų su žmona miegamasis,-jis parodė į didžiausią kambarį ,kuriame stovejo dvigulė aptriušusi lova, dvi mažos spintelės iš lovos kraštų, mažutė spinta ir mažas televizorius. Patalynė buvo pilkos spalvos ir nešvari. Nusipurčiau. Jis smalsiai sužiuro į mane ir pasakojo toliau,rodydamas į mažesnį kambarį.
- Čią mūsų dukrelių kambarys,-jame buvo dvi mažos lovelės,degtukų dėžutės dydžio spinta, žaislų dėžė . Dar jame buvo primėtyta daug žaislų bei rūbų. Vienos lovos patalynė buvo šviesiai rožinė, kitos tamsiai mėlyna. Tikėjausi,kad mano bus rožinė.Svajok toliau,Sharlina.Taip pamaniau,kai Marijus pasakė:
- Marijos lova su ružava patalyne, o tavo su mėlyna,-jis skubiai pasakė.Ružava? Ar taip sakoma? – Tikriausiai tu išalkusi. Einu pakviesiu Vilma ir paruošim pietus,-jis nusišypsojo. Stovėjau vidury kambario. Man sukosi galva. Aš turėsiu čia gyventi mėnesį. Mano skruostu nuriedėjo karšta ašara. Šiaip aš nemėgstu verkti. Verkiu tik tada, kai tikrai sunku. Dabar man buvo sunku. Kaip tik tuomet įėjo Marijus su Vilma ir atitempė mano lagaminus.
- Sėkmės įsikuriant,-palinkėjo Vilma ir nusišypsojo. Staiga man pasirodė, kad ji visai gera. Mano mama man niekada nelinkėdavo sėkmės. Jiems išėjus į kambarį įbėgo Marija, pasiėmė nutriušusį žaislinį katinėlį ir jau ruošėsi išbėgti, kai pamatė, kad aš verkiu.
- Neverk,aš nepykstu ant tavęs. Štai, imk Rufį. Jis tave pralinksmins,-ištarė ji ir padavusi man žaislinį kačiuką išbėgo iš kambario. Kai tik ji išbėgo, nutėškiau katiną į kitą kambario galą. Bet man kažkas užėjo,nuėjau,pasiėmiau kačiuką ir priglaudusi jį prie savęs ėmiau raudoti.

Veikėjų foto.

Labas visiems. Čia yra mano - Gabės - kuriama istorija " Sidabrinė juostelė". Apie ką ji - nesakysiu. Manau, po pirmo įrašo patys suprasit. Na, o dabar keliu veikėjų foto. ::

Sharlin,pagrindinė veikėja. Per mainų programą atvykusi į Lietuvą iš Amerikos. Amerikoje buvo tipinė fyfa. Atvykusi į Lietuvą pasikeitė. Amerikoj turėjo vaikiną,kurio nemylėjo - Tonį. Čia susirado vaikiną Vilių,kurį myli.

Vilma,Marijos ir Inetos mama,Marijaus žmona. Kai Sharlin atvyko į jų šeimą,iškart ją pamilo. Miela moteris.

Vilius, Sharlin vaikinas. Iš pradžių draugavo su Ineta, bet jai išvykus pamilo Sharlin. Ir ją myli tikrai nuoširdžiai.

Tonis,buvęs Sharlin vaikinas, mafijos pasaulio veikėjas,kaip ir jo tėvas. Myli Sharlin,bet trokšta jai keršto, kad pabėgo į Lietuvą ir susirado kitą. Užmezgė romaną su Ineta.

Marijus,Marijos ir Inetos tėvas, Vilmos vyras. Iš pradžių nelabai mėgo Sharlin,bet greitai pamilo.

Marija, Inetos sesuo, Marijaus ir Vilmos dukra. Pamilo Sharlin vos jai įžengus pro duris, nors ji jos iš pradžių nekentė.

Ineta,Marijos sesuo,Marijaus ir Vilmos dukra,buvusi Viliaus mergina. Tipiška fyfa. Nekenčia Sharlin. Nemyli savo tėvų ir Marijos,nes šie neturtingi. Draugavo su Vilium,nes jis gražus. Susidomėjo Toniu.

Demi,Sharlin mama,Davido žmona. Jai rūpi tik ji ir jos skudurai. Yra ištekėjusi už Davido,nes jis turtingas. Į dukrą jai nusispjaut.

Davidas. Verslininkas,Demi vyras. Solidus žmogus.