19. Šnabždesiai

Labai atsiprašau. Pastebėjau, kad čia beveik niekas nebesilanko. Na, tikiuosi, kad vis dėl to pastebėsit naują įrašą. Skanaus.
-------------------------------------------------------------------------------------------

19. Šnabždesiai

- Kaip tau čia, ar gera, ar patogu? – jis dėjosi rūpestingu.
- Toni... Prašau, paleisk mane.. Aš tau nieko nepadariau,- mano akyse sublizgėjo ašaros.
- Nieko nepadarei? Tu sakai, kad man nieko nepadarei?- jo balsas tapo grėsmingas. – Tu, šliundra, pabėgai nuo manęs man net nepranešus ir susiradai kitą. Tavo manymu, tai – niekas?
- Bet juk tu irgi susiradai kitą..
- Tu teisi mieloji. Tai ji man viską papasakojo.
- Ta kalė.. – pradėjau ir nebaigiau.
Nes pro duris įėjo Ineta.
- Sveikutė, Sharlin! – ji pribėgo ir taikėsi man pakštelėt į skruostą. Nusisukau.

- Naa, ko tu tokia nedraugiška? Ką aš tau padariau? – ji vis kalbėjo ir kalbėjo. – Nors, kita vertus.. Žinai, turėjai gerą vaikiną. Jis norėjo viską taip ir palikt! Bet, visa laimė, aš jį įkalbėjau tau atkeršyt. Nes žmonės nesimoko iš svetimų klaidų.

- Ineta, ką aš tau padariau? Aš tavęs beveik nepažįstu. O tu taip griauni man gyvenimą..
- Oi, tik nereikia dramatizuot. Aš tik truputį paįvairinu tau gyvenimo skonį. Kad žinotum, koks tas pasaulis iš tiesų. Na, o dabar pailsėk. Mes išeinam. Nebijok, viena neliksi. Štai ten, tiesiai už tų durų, stovės šie vyrukai su pistoletais. Geriau nebandyk bėgt. Čiau, braške,- jie visi išėjo.
Buvau neviltį. Viskas, dabar tikrai viskas. Neišsigelbėsiu iš Tonio nagų.
Skausmas, kad daugiau nepamatysiu tėčio, mamos, Vilmos, Marijos, Mato, klupdė. Tačiau kažkas trukdė nukrist ir neatsikelt amžinai.
Kairėj kišenėj kažkas buvo. Vargais negalais įkišau į ją ranką. Kažką ištraukiau.
Telefonas.
Ne, to tiesiog negali būt. Negi jie nepastebėjo, kad mano kišenėj telefonas? Matyt, nesumanė patikrint. Ar šiaip ar taip, likimas man metė gelbėjimosi ratą. Puoliau į adresų knygą.
Už durų išgirdau balsus, ir užtaisomų pistoletų garsus.
Dabar turiu veikt žaibiškai.
Nė sekundės nesudvejojau, kam skambint.
Vienas, du, trys signalai. Meldžiu, atsiliepk.
- Klausau ,- apsimiegojęs balsas.
- Matai, čia aš. Man reikia tavo pagalbos,- sušnabždėjau.

18. Pragaištis.

Sveiki sveiki. Štai ir aš su nauju įrašu. Tikiuos, kad jums patiks, nes ilgai rašiau. Malonaus skaitymo.
Gabriela.
--------------------------------------------------------------------------------------------

18. Pragaištis.

Parėjusi į savo viešbučio kambarį tėčio neradau. Buvau pavargusi, nusprendžiau nueiti į dušą. Pasakiau apsaugininkams, kad jie būtų kambaryje. Nuėjusi į dušą atsisukau karštą vandenį ir pradėjau praustis. Bet negalėjau susikaupt nes visos mintys sukosi apie mano ir Mato bučinį. Apie tai, ką jis man jaučia. Ką aš jaučiu jam. Pradėjau fantazuot, kaip jis mane vėl pabučiuoja, aš jam atsakau... Galiausiai suvokiau, kad stoviu po bėgančiu vandeniu ir užsimerkusi šypsausi. Greitai išsimuilinau, išsitrinkau galvą ir nusišluočiusi išėjau iš vonios. Namie buvo tylu. Hm, keista pagalvojau. Apvaikščiojusi namus neradau apsauginių. Nusprendžiau, kad jie bus nuėję į apačią parūkyt. Norėjau pas juos paklausti, kur mano tėtis, taigi atidariau kambario duris ir išėjau į holą.
Staiga kažką man užspaudė burną ir užlaužė rankas. Pradėjau spardytis ir cypti, taigi jie man surišo kojas ir liepė tylėt. Pradėjo mane nešti link atsarginio išėjimo. Bandžiau įkąsti į ranką, kuri laikė užspaudusi mano burną. Pavyko. Ranka pasitraukė. Suspigau kaip tik galėjau garsiai. Pasirodė, kad artėja žingsniai. Bet staiga pajutau stiprų smūgį per galvą. Praradau sąmonę.
...

Sunkiai atplėšusi akis pamačiau, kad esu kažkokiam tamsiam kambarį su viena mažyte lempute prie lubų. Netoli prie stalo sėdėjo du raumeningi vyrai ir lošė kortomis. Bandžiau nepastebimai išlaisvinti rankas, kurios buvo surištos. Vyrai sukluso. Atėjo ir stipriai suveržę rankas, nusišypsojo. Pradėjau cypt. Šįkart jie manęs netildė. Tik juokėsi. Vienas tarė :
- Brangute, gali cypt kiek nori, niekas šiame urve tavęs negirdės.
Ir abu susižvengė. Mane apėmė neviltis. Kas galėjo taip su manimi pasielgt. Kur mano apsauginiai? Kur tėtis? Kas čia vyksta?
- Kas jūs tokie?- drebančiu balsu paklausiau.
- Kas tau iš to, jei žinosi,- tai nebuvo klausimas, tai buvo faktas. Pradėjau šaukt, kad jie mane paleistų, nes pasiskūsiu policijai. Jie jau raitėsi iš juoko. Staiga iš kambario gilumos pasigirdo ledinis balsas.
- Tylos.
Abu vyrai staiga nutilo ir sustojo kaip įkalti į žemę. Balsas kalbėjo toliau.
- Tai ką, Sharlinut, vėl susitikom, ar ne? Pasiilgau tavęs.
Atpažinau šį balsą. Man net nereikėjo jo pamatyt, kad žinočiau, kas čia. Tačiau jis vis dėl to išėjo į šviesą. Tai patvirtino mano spėjimą.
Tonis.

Atleiskit.

Sveiki. Žinau, kad ant manęs labai pykstat. Ir aš pati ant savęs pykstu. Juk ir pati nekenčiu tokių istorijų, kurios netęsiamos, apleidžiamos. O pati kaip elgiuos. Tiesiog turėjau daug reikalų, ir, beje, ne tik gerų. Net ir skausmingų. Bet, kaip sakoma, laikas gydo žaizdas. Aš jau jas beveik išsilaižiau, taigi, greitu metu tęsiu istoriją. Kaip tik bus Velykų atostogos, per jas sugalvosiu naujų istorijos vingių. Dar kartą atsiprašau.

Jūsų labai pasiilgusi,
Gabriela.

17. Keistenybės.

Sveiki. Žinau, žinau - negalima taip elgtis, tiek laiko nerašyti... Nepykit. Bet tikrai nepradėsiu čia teisinitis, kodėl taip padariau. Taip reikėjo. O dabar, Jūsų teismui - 17 įrašas.
-------------------------------------------------------------------------------------

Kai atmerkiau akis, pamačiau daugybę žmonių aplink mane. Čia buvo treneris, seselė, mano apsauginiai, klasiokai, Matas, Vilius, Ineta. Ji prabilo :
- Ak, Sharlina, atleisk, man kamuolys išsprūdo ir nulėkė tau į galvą. Tikiuosi nepyksti? – ji dirbtinai nusišypsojo.
- Ne, nepykstu,- lipšniai tariau. Kalė, paleido kamuolį man į galvą. Matyt, netekau sąmonės.
Matas padėjo man atsistot. Jau norėjau eiti su juo link rūbinės, bet susvyravau ir kritau. Man nespėjus atsitrenkti į žemę, mane pagavo kažkieno rankos. Atsisukau.
Vilius. Tai jis mane pagavo.
Atšokau lyg nutrenkta elektros. Skubiai nuėjau į rūbinę, Matas ėjo kartu. Nueidama pamačiau, kad Vilius šypsosi. Atėjusi į rūbinę prisėdau. Matas atsisėdo už manęs. Staiga prakalbo.
- Sharlina?
- Ką?
- Atsisuk.
Padariau, kaip liepiama. Ir staiga jis padarė tai, ko nesitikėjau.
Pabučiavo mane.
Ne, tai nebuvo pakštelėjimas į žandą. Tai buvo tikras bučinys.
Jo lūpos buvo saldžios. Ne tokios, kaip Viliaus, bet vistiek.
Staiga jis atsitraukė ir išskubėjo iš rūbinės.
Nesupratau savo jausmų. Man PATIKO. Patiko tas bučinys.
Nuskambėjo skambutis. Patraukiau į kabinetą.
Prie jo pamačiau Matą ir kitus klasiokus. Jie buvo linksmi, čiauškėjo. Na, tik Matas ne. Kai priėjau, jis burbtelėjo :
- Mums nėra daugiau pamokų, iki,- ir nuėjo.
Na, nėra tai nėra. Išėjau iš mokyklos ir įsėdau į automobilį, kurį jau buvo iškvietę apsauginiai. Nuvažiavom į viešbutį.