p.s. bus dar viena dalis.
p.p.s laukiu komentarų.
Gabriela
- Toni, neskubėk. Pasikalbėkim.
- Apie ką tu dar nor kalbėtis?
- Kodėl taip manęs nekenti? Ką tokio padariau, kad taip elgies su manim?
- Ką? Tu sakai, kad aš tavęs nekenčiu? – jo rankos pradėjo drebėti.
- Žinoma...
- Aš negalėčiau tavęs nekęst.
- Bet... Kodėl taip elgies? – sutrikau.
- Sharlina, aš myliu tave.
- Kąąą? – dabar jau sutriko Ineta, Matas ir Vilius
- Niekada nejaučiau tau neapykantos. Viską darau tik iš meilės.
- Kaip suprast, iš meilės? Iš meilės man, laikai mane uždarytą ir ruošies nužudyt? – nebesivaldžiau.
- Taip.
- Gal būtum toks malonus ir paaiškintum? – žodį malonu tiesiog išspjoviau.
- Na... Kai mes draugavom, Amerikoj... Žinau, kad tu manęs nemylėjai. Tačiau aš tave mylėjau. Labai. Planavau mūsų bendrą ateitį, buvau tau nupirkęs sužadėtuvių žiedą. Bet tada... Tada tu, man nieko nepasakiusi, išlėkei į Lietuvą. Kai atėjęs į tavo namus neradau tavęs, maniau, išprotėsiu. Mano galvoje sukosi tik viena mintis – turiu ją susigrąžint. Bet kokia kaina. Taigi, atvykau čia. Bet sužinojau, kad tu susiradai jį,- Tonis pistoleto vamzdžiu parodė į Vilių. Krūptelėjau. – Tada mane apėmė nenusakomas keršto troškimas. Nusprendžiau – arba tu būsi mano, arba niekeno. Tu su manim būti nenorėjai, taigi... – Jis liūdnai pasižiūrėjo į mane. Jo akyse spindėjo ašaros.
- Toni... Net nežinau, ką tau pasakyt... Atsiprašau, kad viskas taip gavosi, kad išdaviau tave. Bet juk širdžiai neįsakysi. Be to, tu juk dabar turi Inetą.
- Ineta tik pigi kekšė.
- Ką? – Ineta suklykė.
- Negi tikrai manei, kad myliu tave? Man juk reikėjo kvailės, kuri informuotų mane, kas vyksta tarp jų. O tu tam puikiai tikai.
- Tu... Prakeiktas niekšas... Nekenčių tavęs! – Ineta trenkė Toniui antausį.
- Na, dabar jau peržengei ribas. Mažute, buvo malonu tave pažint. – tarė Tonis Inetai ir šovė į ją.
Ineta susmuko ant žemės, iš krūtinės plūdo kraujas.
- O Dieve! Kvieskit kas nors greitąją – sušukau. Pradėjo lietis vaizdas.
- O kam? Vis tiek ji nieko neverta. Kalė buvo, niekas jos nepasiges. – Tonis buvo šaltakraujiškas. Mačiau, kaip Vilius netikėdamas žiūri į savo buvusią merginą, plūstančią krauju ir prarandančią sąmonę. Norėjo jai padėt, bet jį sulaikė pistoletas Tonio rankose.
- Dar nori ką nors sužinot? – Tonis šyptelėjo man. Supratau potekstę.
Galiu užduot paskutinį klausimą.
- Kodėl? Kodėl nusprendei sugadint būtent mano gyvenimą? Juk daug žmonių patiria nelaimingą meilę, bet nepuola žudyt jų meilės objektų.
- Galbūt dėl to, kad aš toks žmogus. Nenorėjau tavęs skriaust. Tiesiog, negaliu kitaip. Mano gyvenimas jau sugadintas. Mane galiausiai įkiš į kaleimą už šitos- parodė į ant žemės gulinčią Inetą – ir daugybės kitų žmonių nužudymus. Nenoriu, kad tu būtum laiminga be manęs, su kitu. Aš esu savanaudis.
- Toni, būk geras, neskriausk jos. Jeigu nori, šauk į mane, tik ne į ją,- staiga prabilo Matas.
- O tavęs aš nepažįstu. Kodėl toks narsus? – Tonis žvilgtelėjo į Matą.
- Nes aš myliu Sharliną.
- Matai... – to tikrai man buvo per daug.
- Suprantu tave, vaiki. Bet negaliu nieko pakeist. Man reikia, kad ji nebūtų laiminga,- Tonis šypsojosi.
- Per daug užsiplepėjom. Jau laikas, -Tonis nusitaikė į mane.
Užsimerkiau.
Išgirdau šūvį.
Bet vietoj to, kad pajusčiau skausmą, tik sudrebėjau. Atsimerkiau.
Prie mano kojų gulėjo Vilius. Jis buvo pašautas.
- Viliau! – suklykiau ir puoliau prie jo.
- Atleisk, Sharlina, kad viską sugadinau. Nereikėjo man tavęs įduot Toniui.. – Vilius žiūrėjo į mane.
Tuo metu pro duris įsilaužė būrys kaukėtų policininkų ir parvertė Tonį ant žemės.
Po to įbėgo medikai. Vieni priėjo prie Inetos, kiti – prie Viliaus. Pasitraukiau ir atsistojau prie Mato.
Pamačiau, kaip uždengia ir išneša Inetos kūną.
Tonį, surakintą, nuo žemės pakėlė policininkai. Jis į mane žvilgtelėjo. Pamačiau nuriedant ašarą jo skruostu.
Tuo metu medikai užkėlė Vilių ant neštuvų. Priėjau prie jo.
- Nepyk, kad taip nutiko. Nenorėjau, kad tave sužeistų... – jaučiau didelę kaltę.
- Ššš, viskas gerai.
- Tu to norėjai... – pasilenkiau ir pabučiavau jį.
- Ačiū,-po bučinio Vilius man karštai padėkojo.
Tada jį išvežė. Likom dviese su Matu.
- Ar tai, ką tu pirmai...- nespėjau užbaigt sąkinio.
- Sharlina, dukra! – Tėtis pripuolė ir apkabino mane.
- Atleisk, kad neatvažiavau anksčiau...
- Viskas gerai,-aš taip pat jį apkabinau.
- Važiuojam namo,-jis mane išsivedė pro duris. Pamačiau liūdną Mato žvilgsnį.
Kai išėjom į lauką, pamačiau daugybę policijos ir medikų. Bet tėtis greitai įsodino mane į automobilį ir išvažiavom.
