Kai staiga abu išgirdome, kaip pasisuka raktas durų spynoje. Vilius stvėrė mane į glėbį ir nubėgo į mano kambarį,įkėlė mane į lovą,o pats pasislėpė už Marijos lovos,kur buvo nemažas tarpas. Man dingtelėjo,iš kur jis taip gerai pažįsta šiuos namus?, bet neturėjau laiko galvoti. Nes kaip tik tuomet į kambarį įgriuvo Marija su didžiule saldainių dėže, o jai iš paskos mama priekaištaudama:
-Marija,tai turėjo būti staigmena!-tada pažiūrėjo į mane:-Na ką,Sharlin,čia tau mažos lauktuvės,-mama nusišypsojo ir stuktelėjo Marijai. Ji padavė man dėžę.
-Ačiū,-padėkojau.-Bet dabar labiau norėčiau miego,-ir užsimerkiau. Po minutės išgirdau kaip užsidaro durys.Atsimerkiau. Vilius jau sėdėjo prie manęs.
-Atrodo,vos ne įkliuvom,-jis nusišypsojo ir vėl ėmė lenktis prie manęs. Dabar mums jau niekas nesutrukdys,pamaniau. Bet labai klydau.
-Gražuole,-jis tyliai ištarė ir pagaliau mane pabučiavo. Tai buvo nuostabus bučinys, bet jis viską sugadino kai ištarė:
-Ineta...-jis norėjo toliau mane bučiuoti, bet aš pašokau lyg įgelta.
-Kąąą?! Juk,juk,-mikčiojau.-Juk Ineta anksčiau čia gyveno!-pažiūrėjau į jį. Ir staiga viską supratau. Supratau,kodėl jis mane taip šiltai priėmė,kodėl jis mane vadino gražuole ir kodėl jis taip puikiai pažįsta šiuos namus.-Tu,tu nori manimi pakeisti ją...-silpnai ištariau ir pajutau kaip mano akyse kaupiasi ašaros,bet stengiausi jas suturėti.
-Ne,gražuole,tikrai ne, tiesiog...-jis prabilo,bet aš neleidau jam pabaigti.
-Nevadink manęs gražuole,-piktai ištariau,tačiau jaučiausi sugniuždyta.- Pasakyk man tiesą,tu juk mylėjai ją?-paklausiau to,kas ir taip buvo akivaizdu.
-Na...taip,-jis nuleido galvą.-Tebemyliu,-ištarė jis netikėtai. Dabar jau nebepajėgiau išlaikyti ašarų. Jis kalbėjo toliau:- Supranti,mes su Ineta draugaujam jau 3 metus. Ir aš ją labai myliu. Bet vieną dieną sužinojau, kad ji dalyvaus mainų programoje. Ji pati man pasakė,bet sakė,kad vis tiek mane tebemylės. Aš sakiau tą patį. Bet po kelių dienų tu čia atvykai. Kai pirmą kartą įėjai į klasę, pamaniau, kad Ineta sugrįžo. Ji taip pat blondinė, irgi rudomis akimis. Pagalvojau, kad galėčiau ją pakeisti tavimi, kol ji sugriš,-jis nutilo ir pasižiūrėjo man į veidą. Man buvo bloga. Jis vėl prabilo:- Bet...man atrodo, kad aš tave po truputį įsimylėjau. Taigi išeina, kad aš jus abi myliu,-jis pralinksmėjo. Nebepajėgiau klausyti.
-Išeik,-tyliai ištariau.
-Ką?-jis neišgirdo. Arba nesuprato.
-Išeik,-tvirtai ištariau ir nusisukau, kad jis nepamatytų mano skruostais upeliais plaukiančių ašarų.
-Ar tikrai to nori?-jis paklausė
-Taip,-pasakiau. Jis pakilo. Bet staiga apsisuko ir trumpai mane pabučiavo. Tada nuėjo prie durų ir tyliai atidaręs apžiūrėjo, ar nėra mamos. Matyt nebuvo, nes jis išėjo pro duris. Po kelių sekundžių išgirdau kaip jis tyliai uždaro namų duris...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą