4.

Vakarėjant jaučiausi vis blogiau. Skaudėjo visą kūną, galvą,pilvą. Kai Vilmai parėjo ir pamatė mane, pasakė:
-Sharlina,kas tau? Atrodai prastai. Štai,-ji padavė man termometrą.- Pasimatuok temperatūrą. Eik, prigulk. Aš tau išvirsiu arbatos,-ji nusišypsojo. Mano mama man niekad nevirdavo arbatos. Tai visada padarydavo tarnai. Staiga pasijutau keistai laiminga. Nuėjau ir priguliau. Po kiek laiko į duris kažkas pasibeldė:
-Sharlina,dukra, štai tavo arbata,-Vilma įėjo į kambarį su puodeliu arbatos,keliais sausainiais bei mandarinu. Vos neapsiverkiau. Mama taip niekada nedarydavo.
- Ak...ačiū, mama,-aš nusišypsojau ir supratau, kad ką tik ją pavadinau mama,nes Vilma sumirksėjo ir apsiverkė:- Tu mane ką tik pavadinai...mama? Ak,dukrele,ačiū!-ji apkabino mane. Aš taip pat ją apkabinau. Pasijutau kaip namuose. Tik dar geriau.Nes čia mane visi mylėjo. O ten,namuose, aš buvau niekas. Tėvai manęs nemylėjo.
-Na,jau išimk termometrą,-mama pasakė ir nutraukė mano liūdnus apmąstymus. Aš padaviau jį jai, nes nemokėjau tokiu naudotis. Pas mus namie buvo tik elektroninis termometras. – Dukra, 38 laipsniai!-mama išsigando.- Gulkis,ryt neisi į mokyklą,-pasakė ji. Be galo nuliūdau. Nes turėsiu čia būti visą dieną. Nes turėsiu prižiūrėti Mariją. Nes nepamatysiu Viliaus. Šį kart užmigau daug anksčiau. Nes sirgau. Nors iš tiesų,todėl,kad pagaliau pasijutau mylima. Rytą nubudau anksti, nes kažkas mane stipriai purtė. Bet kai atsimerkiau,supratau kad tai aš drebu. Man buvo be galo šalta,nors buvau apklota trijomis antklodėmis. Kai pasižiūrėjau į kambarį Marijos nebuvo. Tik šalia prie manęs buvo priglaustas Rufis. Šiaip ne taip išlipau iš lovos. Ėjau link tėvų miegamojo, bet pakeliui susmukau. Mane pamačiusi Marija pradėjo šaukti:
- Mamyte,mamyte! Sharlina negyva!-ji apsiverkė.Tuo metu prie manęs atsirado mama.
- Dukra,Sharlina,kas tau?!
- Mama,man šššalttta,-drebėdama ištariau.
-Gerai, dukra,eime, į tavo kambarį,apklosiu tave,-ji padėjo man atsistoti. Tada nuėjau į kambarį ir mama,apklojusi mane,padavė man termometrą ir atsisėdo ant lovos.Užsimerkiau. Mintyse atsirado Vilius. Mes vaikščiojom pievomis,susikabinę rankomis. Tuomet jis pasilenkė ir...- Duok termometrą,-išgirdau mamos balsą. Krūptelėjau. Išėmiau termometrą ir padaviau mamai.- Negerai,-mama nuliūdo.- 39 laipsniai. Einu,paskambinsiu greitąjai.
-Ne!-sušukau.- Nenoriu į ligoninę!
-Hm. Einu, surasiu tau vaistų,-mama išėjo. Ir staiga grįžo.- Na štai,tavo vaistai. Atleisk, kad taip ilgai užtrukau. Negalėjau surasti,nes vaistinėlė buvo užkišta.
-Ilgai? Juk tu ką tik išėjai! Prisiekiu,tu grįžai per sekundę!-sušukau.
-Dukra,tu buvai užmigusi,-ji atlaidžiai šyptelėjo. Tada prisiminiau,kad taip ir buvo. – Dukra,aš einu iki parduotuvės. Tuoj grįšiu. Išsivedu ir Mariją,-ji pasakė. Aš užrakinsiu duris. Jei pasijusi blogiau, iškart skambink 112,-ji užrašė ant lapuko telefoną. Supratau,kad tai greitosios telefonas. Ji šyptelėjo ir išėjo iš kambario. Po kiek laiko išgirdau,kaip trinkteli durys. Mama jų neužrakino. Matyt, pamiršo. Jau merkiausi,kai išgirdau skambutį. Kažkas skambino į duris. Vos ne vos išlipau iš lovos ir nuėjau prie durų. Jaučiausi labai blogai, svaigo galva. Atidariusi duris už jų išvydau Vilių. Jis laikė didelę gėlių puokštę.
-Sveika,gražuole,-jis palietė man žandą. Tada susmukau.Jis numetė gėles ir pripuolė prie manęs.-Sharlina,mieloji,kas tau?-Vilius persigando.-Skambinu greitąjai!-jis ėmė ieškoti telefono.
-Ne nereikia,tai tik dėl to,kad nepavalgiau,-silpnai tariau žodžius. Tai buvo tiesa. Juk nuo užvakar dar nieko nevalgiau!
-Na,tuomet eime,pavalgydinsiu tave,-jis kerinčiai nusišypsojo. Jau kėliausi ir staiga vėl susmukau. Dabar susmukau ne nuo maisto trūkumo, o nuo Viliaus žavesio. Šįkart Vilius mane pagavo.- Ne, to jau gana. Kviečiu greitąją!-dabar jis surado telefoną ir jau rinko numerį kai aš ėmiau maldauti .
-Ne, meldžiu,ne,-maldavau.
-Na gerai, mieloji,- jis pažiūrėjo į mane.- Na ką,eime valgyti,-jau linksmiau ištarė ir paėmė mane ant rankų.
-Kkką darrai?-sumišau.
-Nenoriu,kad dar kartą nualptum,-jis pasakė. Pagaliau atėjome į virtuvę. Jis surado dribsnių ir pieno,o aš tuo metu svaigau iš laimės.
-Skanaus,-jis palinkėjo ir nusišypsojo. Bet staiga atsistojo ir ėmė eiti prie manęs. Sustojo per centimetrą nuo manęs ir ėmė lenktis...