Pamenu savo pirmąją dieną Lietuvoje, Kaune:
Buvau kątik išlipusi iš lėktuvo. Kelionė buvo ilga. Juk skridau iš Niujorko! Tik iškėliau koją iš lėktuvo ir tekšt! įlipau į balą. Labai susinervinau. Juk buvau su naujutėlaičias Prada aukštakulniais! Garsiai nusikeikiau. Į mane sužiuro visi aplinkui buve žmonės. Sumurmėjusi sau po nosimi bėgte nubėgau prie taksi stovinčio šalia oro uosto pastato. Kai vairuotojui du kartus pakartojau adresą, jis, rodos, labai nustebo. Pamaniau, kad tai labai didelis namas, tikriausiai didžiausias Kaune. Ir dar tai, kad šnekėjau angliškai... Vairuotojui paklausus, ar tikrai gerai perskaičiau adresą, su nuostaba atsakiau „Yes“.Jau buvau truputį pramokusi lietuvių kalbą, tačiau bijojau apsijuokti. Juk buvau Niujorko elitinė panelė,ką žmonės pagalvotų jei ne taip ištarčiau kokį žodį, ir vairuotojui pasakyčiau, kad jį myliu? Tuomet automobilis truktelėjo ir mes pradėjome važiuoti. Kol važiavome apleistomis gatvėmis, visą laiką žiūrėjau pro langą. Čia gyvensiu tik mėnesį,raminau save. Bet vistiek buvo liūdna. Man, 16 metų paauglei, labai trūko didelių ir plačių Niujorko gatvių,daugybės žmonių. Aš dalyvavau mainų programoje, ir gyvensiu pas kažkokią šeimą, kuri išsiuntė savo dukrą pas mano šeimą. Man svajojant išgirdau vairuotoją kažką neaiškiai murmant angliškai. Matyt suprato,kad aš anglė. Galų gale nusispjovė ir pradėjo šnekėti lietuviškai. Supratau, kad jau atvykome. Kai pažiūrėjau pro langą, man iš siaubo išsiplėtė akys. Stovėjome prie maždaug 100 metų neremontuoto daugiaaukščio. Su viltimi vairuotojo paklausiau, ar čia tikrai tas namas. Jis su ironiška šypsena atsakė „Taip“. Man sėdint ir žiūrint į apleistą namą jis, rodos, nekantravo. Galiausiai paprašė susimokėti ir išlipti. Aš, vis dar apkvaitusi, padaviau jam 100 litų kupiūrą ir ieškojau dar. Bet pamačius jo nutįsusį veidą, supratau, kad daviau per daug. Greitai angliškai padėkojau, ir išlipusi nuėjau prie bagažinės pasiimti savo lagaminų. Jis akimirksniu atsidūrė šalia ir padėjau iškelti mano 6 lagaminus. Linktelėjusi ėjau prie laiptinės, kai jis paklausė, ar padėti juos užnešti. Šiek tiek susiraukiau, kai pagalvojau , kad jis juos išteplios , bet geriau pagalvojusi sutikau, nes vis dėl to nenorėjau jų pati tempti į 4 aukštą. Jam nunešus lagaminus prie 24 buto, kažkas pradėjo krapštyti duris. Jis šyptelėjo ir nuėjo. Tada prie durų išgirdau moters balsą, kuri kažką barė. Pagalvojau, kad galbūt tai mano naujoji mama ir įsiklausiau į balsą už durų. Bet jis tilo tol,kol visai dingo. Tik po kiek laiko susiprotėjau paspausti durų skambutį. Kažkas vėl ėmė krapštytis ir pagaliau išgirdau, kaip pasisuka raktas spynoje. Kai durys atsidarė, pamačiau raudonplaukę, maždaug keturiasdešimties metų, moterį ir šalia betypčiojančią mažą , maždaug šešerių metukų, mergytę. Ji puolė čiupinėti mano Dolce&Gabbana palaidinę. Troškau jai trenkti. Juk jos rankos buvo išteptos šokoladu ir ji nutepliojo visą palaidinės kraštą! Jau kėliau ranką, bet pamačiau už moters į mane žiūrintį vyrą. Jis buvo labai įsiutęs. Tada prabėgo pro moterį ir mergaitę ir puolė ant manęs. Aš tebelaikiau pakėlusi ranką. Jis trenkė man per veidą. Man, Sharlinai Godžer! Puoliau laiptais žemyn, palikusi lagaminus, kai jis pačiupo mano ranką ir sulaikė. Atsuko mane į save ir puolė atsiprašinėti. Aš tik linksėjau, bet mintyse jau draskiau jį savo priaugintais nagais. Tada parodė į moterį, kuri buvo išsigandusi, ir aš pradėjau įdėmiau klausyti:
-Tai Vilma Burnienė ir Marija Burnytė,-jis parodė į apsiašarojusią mergytę. – Jos mano žmona ir dukra. O aš esu Marijus Burnys. Vilmai 38 metai, o Marijai tik šešeri. Man keturiasdešimt dveji.
- Aš Sharlina Godžer, man 16 metų,- ištariau su stipriu akcentu. Tuomet mergaitė pradėjo garsiai kvatoti. Aš dėbtelėjau į ją ir ji,nutilusi, stipriai prisiglaudė prie Vilmos. Tada Marijus atsisuko į mane ir prabilo:
- Sharlina, Marija mums yra be galo brangi, kaip ir Ineta, ir jei tu su ja elgsies negražiai, mes labai pyksimės. Jis nutilo ir pasižiūrėjo į mano sumišusį veidą. Tada paaiškino: - Ineta yra mūsų vyresnėlė dukra, jai 15 metų. Ji dabar pas tavo šeimą Niujorke. Jam paminėjus mano šeimą, aš susijaudinau. Aš taip norėjau namo. Mano šeimą sudaro trys asmenys: Aš, mano tėtis Davidas Godžeris ir mama Demi Godžer. Jiems 35 ir 29 metai. Žinoma,dar turim daug tarnų.
- Tikriausiai norėtum pamatyti savo naujuosius namus?- jis netikėtai paklausė. Aš linktelėjau. Vilma su Marija pasitraukė ir aš galėjau įeiti į jų butą. Jame buvo du kambariai, virtuvė bei vonia kartu su tualetu. Niujorke mano kambarys buvo didesnis už šį butą! Išprotėsiu, pamaniau. Marijus pradėjo rodyti į kambarius
- Čia mūsų su žmona miegamasis,-jis parodė į didžiausią kambarį ,kuriame stovejo dvigulė aptriušusi lova, dvi mažos spintelės iš lovos kraštų, mažutė spinta ir mažas televizorius. Patalynė buvo pilkos spalvos ir nešvari. Nusipurčiau. Jis smalsiai sužiuro į mane ir pasakojo toliau,rodydamas į mažesnį kambarį.
- Čią mūsų dukrelių kambarys,-jame buvo dvi mažos lovelės,degtukų dėžutės dydžio spinta, žaislų dėžė . Dar jame buvo primėtyta daug žaislų bei rūbų. Vienos lovos patalynė buvo šviesiai rožinė, kitos tamsiai mėlyna. Tikėjausi,kad mano bus rožinė.Svajok toliau,Sharlina.Taip pamaniau,kai Marijus pasakė:
- Marijos lova su ružava patalyne, o tavo su mėlyna,-jis skubiai pasakė.Ružava? Ar taip sakoma? – Tikriausiai tu išalkusi. Einu pakviesiu Vilma ir paruošim pietus,-jis nusišypsojo. Stovėjau vidury kambario. Man sukosi galva. Aš turėsiu čia gyventi mėnesį. Mano skruostu nuriedėjo karšta ašara. Šiaip aš nemėgstu verkti. Verkiu tik tada, kai tikrai sunku. Dabar man buvo sunku. Kaip tik tuomet įėjo Marijus su Vilma ir atitempė mano lagaminus.
- Sėkmės įsikuriant,-palinkėjo Vilma ir nusišypsojo. Staiga man pasirodė, kad ji visai gera. Mano mama man niekada nelinkėdavo sėkmės. Jiems išėjus į kambarį įbėgo Marija, pasiėmė nutriušusį žaislinį katinėlį ir jau ruošėsi išbėgti, kai pamatė, kad aš verkiu.
- Neverk,aš nepykstu ant tavęs. Štai, imk Rufį. Jis tave pralinksmins,-ištarė ji ir padavusi man žaislinį kačiuką išbėgo iš kambario. Kai tik ji išbėgo, nutėškiau katiną į kitą kambario galą. Bet man kažkas užėjo,nuėjau,pasiėmiau kačiuką ir priglaudusi jį prie savęs ėmiau raudoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą