13.Tamsa

Štai ir prasideda veiksmas...
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


Nebežinojau, ką daryti. Policija man nepadeda. Tėtis vis dar Amerikoj. O Tonis kažkur Kaune! Turbūt dar ir savo šaiką atsivežė...
Akies krašteliu pastebėjau, kad Vilius ruošiasi kažką sakyti. Pasisukau į jį. Jis pažiūrėjo į mane. Aš atsakiau klausiamu žvilgsniu. Jis giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti.
- Žinai, Sharlina, aš ilgai galvojau. Galvojau ir taip, ir anaip. Rikiavau argumentus. Bet galiausiai nusprendžiau.
- Ką nusprendei?... – jaučiau, ką jis pasakys, tačiau negalėjau tuo patikėti.
- Sharlina, mums reikia išsiskirti.
- Ką?!! Kodėl?!! Kam?... – man pritrūko žodžių.
-Tam. Nes kad ir kaip tave mylėjau, nenoriu rizikuoti.

- Kaip... Tu... Galėjai... – rodėsi, kad mirštu.
-Paprastai. Žinai, man rodos, ir taip per ilgai užtempiau. Mums reikėjo išsiskirti jau tada, kai Tonis ėmė tave persekioti. Tačiau yra kaip yra. Gali jam pasakyti, kad vakinio nebeturi. Iki, Sharlina. Iki visiems laikams. Pamiršk apie mane. Aš daugiau tau nebesirodysiu. Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę.
Ir jis nuėjo. Bet staiga grįžo, pabučiavo mane. Nuėjo. Šįkart visiems laikams...
Tačiau aš spėjau kaiką išvysti. Tik nesupratau, kas tai buvo. Kibirkštėlė. Ją pamačiau Viliaus akyse. Lyg jam skaudėtų... Kad turi mane palikti...
Lyg mane tebemylėtų.
Bet šį jausmą užgesino pyktis. Kaip jis gali taip sakyti – bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę - !! Gal jis išprotėjo?! Ką jis man siūlo? Išsitrinti atmintį? Taip, kodėl gi ne? Išsitrinsiu. Ir pamiršiu visus bučinius, apsikabinimus, prisilietimus…
- Taip ir padarysiu!! Kodėl gi ne!!! – sušukau ant visos gatvės. Pro šalį ėjęs būrelis vaikinų pradėjo žvengti. Susinervinus patraukiau per gatvę.
Jau buvau vidury gatvės, kai išgirdau cypiančius mašinos stabdžius. Staigiai pasukau galvą ir išvydau akinančią šviesą.
Paskui viskas užtemo.