14. Tai dar tik pradžia.

Ačiū, kad skaitot. Tik labai prašau - aktyviau komentuokit. Juk žinot, kai svarbu autorei žmonių nuomonė. ;>>
P.s. Įraše bus pavartotas necenzūrinis žodis.
---------------------------------------------------------------------------------------------------
Kažkas įkyriai burzgė. Stengiausi negirdėti to garso, galvoti apie kitką, tačiau nieko nesigavo. Pakėliau ranką norėdama užsidengti ausis, tačiau mano ranką sulaikė šalti pirštai.
Atsargiai pramerkiau akis.
Gulėjau lovoje, aplinkui buvo šviesu. Pro langą švietė saulė. Šalia manęs stovėjo didelis aparatas su daug laidelių, prijungtų prie mano kūno. Štai kas skleidė tą įkyrų garsą. Tačiau pastebėjau, kad esu ne viena. Šalia manęs sėdėjo tėtis. Ne, ne Marijus.
Davidas.
-Tėti, ką čia veiki? Ką aš čia veikiu? Kaip čia taip greitai atskridai?
-Mažute, kaip tu? Atleisk, kad taip ilgai neatvykau, negalėjau gaut bilietų, bet tu turbūt net nejautei...
-Ką reiškia „ilgai neatvykau“? Juk mudu dar šiandien kalbėjom...
-Ne, mažute, ne šiandien. Kalbėjom prieš dvi savaites.
-Kaip tai?
-Tau buvo koma.
Ką?! Kodėl??!! Juk dar šiandien mudu su Vilium... – tada prisiminiau skaudžią realybę. Mudviejų nebėra. Yra tik Aš ir Jis...
-Tėti... – verkiau kaip mažas vaikas, tačiau negalėjau sustoti.
-Kas tau? Ką nors skauda? Pakviesti gydytoją?
-Ne,ne, man nieko neskauda. Tik širdį. Bet man nepadės joks gydytojas. Mane paliko.
-Kas?...
-Vilius.
-Bet kaip?...
Tada jam viską papasakojau. Nuo mūsų pažinties pradžios iki pabaigos.
-Tada jis pasakė: „Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę“. Ir nuėjo.
-Mažute, aš labai užjaučiu...
-Man nereikia tavo užuojautos,- šaltai tariau. – Bet man reikia tavo apkabinimo,- šiek tiek nusišypsojau.
Tada tėtis mane apkabino.
Buvau labai jo pasiilgusi. Vėliau jam papasakojau apie Tonį. Jis mane patikino, kad aš saugi, nes mane saugo apsauginiai. Vėliau atėjo Marija su Marijum. Kai jie išėjo, pasirodė Vilma su kažkokia mergina. Mergina buvo graži, net labai. Blondinė, aukšta, rudomis akimis. Tačiau žiūrėjo į mane kažkaip keistai. Lyg pyktų, ar panašiai. Hm.
- Sharlina, brangute, kaip tu? Susipažink, čia – Ineta, vyresnioji mūsų dukra.
Toji Ineta padavė man ranką. Aš ją paspaudžiau. Tada ji atsitraukė ir kažką sušnabždėjo mamai. Girdėjau kažką panašaus į „gėda“ ir „gal galėtum palikti...“. Hmm.
-Taip, žinoma, paliksiu jus vienas,-Vilma maloniai nusišypsojo ir išėjo.
Tada Ineta priėjo prie manęs, pasilenkė ir sušnabždėjo.
-Žinai, kas tau, kale? Smegenų sukrėtimas. Tai va, žinok, jei dar lysi prie Viliaus, gausi daugiau, nei sukrėtimą. Aišku? Ir jokie apsauginiai tau nepadės. Bet nemanyk, kad aš myliu Vilių. Jis tik šiaip gražus,-tada ji angeliškai nusišypsojo ir paspaudė kažkokį mygtuką tame aparate. Man ėmė trūkti oro, pradėjo kaukti sirena. Subėgo gal milijonas gydytojų, vienas iš jų paspaudė tą patį mygtuką. Sirena nutilo, aš galėjau vėl kvėpuoti. Gydytojai pasišalino, išėjo ir Ineta. Prieš išeidama metė man žvilgsnį. Iš jo supratau – tai dar tik pradžia.