15. Niekšas ir ...

Naujas įrašas. Labai tikiuosi, kad komentuosit. Nes aš ne juokais susinervinus - aš jums rašau, atiduodu visą save, o jūs net komentaro nesugebat parašyti? Jeigu šitaip bus ir toliau, patys žinot, kad nutiks. Aš nutrauksiu istoriją ir nerašysiu jos tol, kol nepradėsit aktyviai komentuoti. Tai tiek. Dabar skaitom įrašą.
P.s. Priminsiu jums Matą.

_____________________________________________________________________

Kažkas sucypė. Krūptelėjusi pabudau.
Tfu, tai tik durys. Pastaruoju metu pasidariau labai jautri, ypač garsams.
Mano apmąstymus nutraukė pro duris įėjęs žmogus. Jis laikė didelę gėlių puokštę, per ją nesimatė jo veido. Plaukai buvo rudi.
Vilius,- persmelkė per širdį.
Taip, tai jis,- tokiau tratėjo mano vaizduotė. – Atėjo atsiprašyti, pasakyti, kad suklydo. Kad tebemyli mane. Atleist jam ar ne? Taip, bet reikia truputį dėl vaizdo pasimaivyti...
Tada jis patraukė puokštė sau nuo veido.
Didžiam mano nusivylimu, tai buvo ne Vilius. Taip, vaikinas buvo žavus, mielų veido bruožų. Bet vis vien ne Vilius.
- Sveika, aš Matas,-ištarė mieliu balsu. Aš pakėliau antakį. – Na, tavo klasiokas,-pakėliau antrą antakį, - Matas Navickas. Galiu prisėsti?-jis nusijuokė. Nesulaukęs mano atsako prisėdo. Padėjo gėles ant staliuko prie lovos. Pagaliau prisiminiau. Kažkada su juo sėdėjau per lietuvių. Paskui paklausiau, kas namų darbų. Atsakė, kad nieko. Dėl to „nieko“ kitą dieną gavau dvejetą.
-Sveikas, ačiū, kad aplankei,-šiltai nusišypsojau.
-Nėr už ką. Beje, užjaučiu, kad išsiskyrėt su Vilium.
-Iš kur žinai?
-Vilius papasakojo visai klasei. Sakė, dabar pagaliau galės būti su Ineta.
-Niekšas,-vos galėjau judinti lūpas. Buvau šoke. Vadinasi, jis manęs niekada nemylėjo...
-Na, nesisielok taip. Tu verta geresnio,-jis nusišypsojo. Nieko neatsakiau.
-Ak, tiesa. Tavo mama Vilma sakė, kad tave paleidžia iš ligoninės.
-Ne...
-Nesidžiaugi?
-Džiaugiuos, bet... Aš nenoriu būti su Ineta viename bute...
-Na... Gali atsikelti pas mane,-jis nusišypsojo.
-Ne, ne, ką tu, neužkrausiu tau tokios naštos. Atsikelsiu pas tėtį Davidą,-nusišypsojau.
-Na, kaip nori. Tai gal norėsi nueiti šiandien suvalgyti ledų?
-Mielai,-nusišypsojau. Tik šypsena buvo dirbtinė.
----------------------------------------------------------------------------------------------------
Po savaitės.

Ah, ryt pirmadienis. Vėl matysiu Inetos snukį. Bet ne tas baisiausia. Matysiu ir Vilių. Bet net ir TAI nėra baisiausia.
Matysiu ir Matą. O aš jį NORIU matyti. Jis man kaip sielos draugas.
Nuo šiol su juo sėdime per pamokas. Po jų einame į kavinę kavos. Na, dar ir parūkyti. Tiesa, rūkau tik aš. Matas griežtai prieš tai.
O man cigaretės padeda. Nežinau, kaip be jų išgyvenčiau. O, jau pirma nakties. – Labanaktis,-ištariau tėčiui. Nuėjau ir atsiguliau į lovą. Užmigau iškart. Ryte nubudau išpilta šalto prakaito.
Sapnavau košmarą.
Mačiau Vilių. Jis buvo su šautuvu. Staiga atsirado Matas.
-Sharlina, bėk – sušuko jis. Pasileidau bėgt. Staiga išgirdau šūvį. Atsisukusi pamačiau Inetą. Ji piktdžiugiškai šypsojosi. Nes Matas jau buvau nebegyvas...
Pravirkau.