7. Nuo pradžios.

Kai pagaliau atsiradau mokykloje ir atsisėdau į savo suolą prie Viliaus ( visad per matematiką čia sėdėdavau),jis pasakė:
-Labas,tu labai graži,-ir nusišypsojo. Ištirpau,bet negalėjau to parodyti. Taigi atsakiau:
-Patylėk.
-Na,nebūk tokia pikta,-jis šyptelėjo.
-Būsiu,-atsakiau ir tuomet suskambėjo skambutis ir prasidėjo pamoka.
Kai pamoka pagaliau pasibaigė Vilius priėjo prie manęs koridoriuje ir pasakė:
-Dabar ilgoji pertrauka,eikš,mums reikia pasikalbėti,-jis timptelėjo mano rankovę. Kažkodėl ėjau. Kai pagaliau priėjome rūbinę, kur jis mane ir tempė, jis sustojo ir pasakė:
-Sharlina,prašau išklausyk manęs ir nieko nesakyk kol nepabaigsiu kalbėti,gerai?-jis paklausė. Aš linktelėjau. Tuomet jis pradėjo šnekėti:
-Taigi. Tuomet kai tu mane išvarei iš savo namų aš labai daug galvojau. Ir suvokiau,kad myliu tave, o ne Inetą. Ar atleisi man? Ar tu irgi mane tebemyli?-jis paklausė, bet aš neatsakiau,nes neturėjau laiko atsakyti. Mano lūpos buvo užimtos.

Likusią dienos dalį buvau lyg migloje. Nes aš buvau tokia laiminga! Žinojau, kad dabar aš TIKRAI būsiu laiminga. Ir beveik neklydau. Beveik...