9.Baimė.

Sveiki. Nusprendžiau anksčiau įdėti įrašą,bet. BET. Sekančio įrašo sulauksit negreit. Atleiskit. Na, o dabar jūsų teismui - 9 įrašas. Baimė.

-------------------------------------------------------------------------------------



9.Baimė.
Likusį vakarą negalėjau galvoti apie nieką kitą,tik apie Tonį. Aš be galo jo bijojau. Aš žinojau, ką jis gali man padaryt. Bet staiga suvokiau dar baisesnę tiesą. Juk jis gali atkasti, kad Vilius mano vaikinas! O kas bus tada?.. Aš negaliu į tai įpainioti Viliaus! Aš to neleisiu! Juk man turėtų padėti policija! Taip, aš nueisiu į policijos komisariatą, viską papasakosiu ir jie man padės, mane apsaugos... Padės man... Juk taip? Ar...ne? Juk Tonio šeima iš mafijos... O ne... Bet mane vistiek kas nors apsaugos! Man padės mano tėvas Davidas, jis man pasamdys asmens sargybinį... Taip svajojau kol išgirdau skambant mobilujį. Man pradėjo drebėti rankos. Negi tai vėl jis? Linkstančiomis kojomis nuėjau pažiūrėt, kas skambina. Tfu, tai tik Vilius. O ne, Vilius! Ką jam sakyt? Gal reikia susitikt ir viską papasakot? Taip,taip bus geriausia.
-Alio?
-Labas,gražuole,-linksmai pasisveikino Vilius.
-Labas,klausyk,gal galėtume susitikt? Tuoj pat.
-M..Na gerai. Kur?
-Gal parke?
-Gerai tuoj būsiu. Čiau,meile
-Čiau,-sušnibždėjau. Bet jis jau buvo padėjęs ragelį. Ką man sakyt? Tiesą? Ar meluot? Ne, reikia sakyti tiesą.
Po penkiolikos minučiu buvau parke. Vilius manęs jau laukė. Mes pasisveikinom ir karštai pasibučiavom. Jis paklausė:
-Na, mieloji, ko taip norėjai susitikt?
Kas bus tas...
-Viliau,aš turiu tau kai ką papasakot.
-Klausau.
-Taigi.Hm. Nežinau nuo ko pradėt.
-Gal pradėk nuo pradžios?
-Gerai. Supranti, aš Niujorke turėjau vaikiną. Bet jo nemylėjau. O jis mane mylėjo. Taigi. Aš jam nesakiau, kad važiuosiu į Lietuvą. Viskas buvo ramu. Bet vakar aš sulaukiau jo skambučio. Jis viską sužinojo. Jam papasakojo Ineta. Matai, jis mano, kad jis visdar mano vaikinas. Bet taip nėra. Jis pažadėjo,kad aš pasigailėsiu. Beje, turbūt reikėtų paminėti,kad visą jo šeima iš mafijos. Jis taip pat... Štai ir viskas,-baigiau pasakojimą. Vilius į mane keistai žiūrėjo. Galiausiai pratarė:
-Sharlina?
-Ką?
-Ką mums dabar daryti?
-Aš... Nežinau.
-Gal galėtume susitikti ryt po pamokų? Man reikia viską apgalvot.
-Gerai. Iki.
-Iki,-jis mane pabučiavo ir nuėjo. Nežinau kodėl,tačiau man buvo nejauku vienai sėdėt tamsiame parke. Aš pakilau nuo suoliuko ir pradėjau eit. Ėjau vis greičiau. Galiausiai pradėjau bėgt. Bėgau kiek įkabindama, o mano veidu srūvo ašaros. Kai parėjau namo mama norėjo kažko klausti, bet pamačiusi mano veidą nieko neklausinėjo. Mačiau, kaip nutildė Marijų. Net Marija nieko neklausinėjo. Jie paliko mane vieną. Aš to ir norėjau. Iš karto nuėjau miegot.
Naktį labai ilgai neužmigau. O kai galiausiai užmigau, sapnavau košmarą. Ten buvo Tonis, aš ir Vilius. Tonis stovėjo prieš Vilių ir turėjo pistoletą. Aš stovėjau šone. Staiga Vilius sušuko:
-Sharlina,bėk!
Aš pasileidau bėgt. Ir staiga išgirdau šūvį. Atsisukau.Vilius gulėjo ant žemės,Tonis stovėjo prie jo ir laikė šautuvą nutaikęs į jį. Toli pamačiau Inetą. Ji pikdžiugiškai šypsojosi. Nes Vilius jau buvo nebegyvas...
Pabudau klykdama visa gerkle. Mano skruostais ritosi ašaros. Namie buvo visiškai tylu. Supratau, kad aš viena. Greitai atsikėliau, nusiprausiau,apsirengiau ir išbėgau į mokyklą.
Kai atėjau prie matematikos kabineto dar nebuvo prasidėjusi pamoka. Kai įėjau pamačiau Vilių sėdintį mūsų suole. Kai priėjau jis pasisveikino ir mane pabučiavo. Bet daugiau nieko nesakė.
Po pamokų sutikau Vilių. Jis pasakė, kad turi reikalų ir paklausė ar man tiktų susitikti vakare. Atsakiau,kad taip. Jis atsisveikino ir nuėjo. Staiga nusprendžiau, kur turiu nueiti.