2.Naujas miestas.

Kai pavalgėm,išsikroviau savo lagaminą su mėgstamiausiais rūbais bei kosmetika. Jau buvo vėlu,taigi nuėjau miegoti. Bet užmigau tik 4 ryto. Visą laiką mintys sukosi apie Vilmą,Marijų, Mariją,mama bei tėtį. Ir visą laiką žliumbiau.Paskui užsimaniau į tualetą. Kol jį suradau praėjo nemažai laiko. Įėjau ir sustojau lyg stabo ištikta.Vonios kambarys buvo tik kokių 3 kvadratų dydžio! Grįžusi į lovą vėl žliumbiau. Po kiek laiko išgirdau bumbtelėjimą. Pasižiūrėjau į kambarį. Pamačiau,kad Marija iškrito iš lovos. Net nesiruošiau jos įkelti. Bet vėliau suradau Rufį ir padaviau jį jai. Ji jį apsikabino ir toliau miegojo. Po truputį užmigau. Rytą nubudusi siaubingai išsigandau. Nes atmerkusi akis nesupratau kur esu. Tik po 5 minučių viską prisiminiau. Prisiminiau ir dar kai ką. Savo vaikiną Tonį. Jis gyveno Niujorke. Jam buvo 17 metų. Jis buvo labai gražus. Mes pora jau 2 metai. Bet nemanau, kad tai meilė. Greičiau užgaida. Nors gal ir ne. Daugiau laiko galvoti nebeturėjau,nes pažiūrėjusi į savo brangiojo mobilaus ekraną pamačiau skaičius 7:36. Pamaniau, kad dar turiu daug laiko, bet paskui prisiminiau, kad čia pamokos prasideda 8 ryto. Kažin,ar mano naujieji tėvai mane užregistravo į mokyklą? Tada įėjo Vilma ir pasakė:
-Labas Sharlin. Tavo pusryčiai ant stalo. Marijus išėjo į darbą. Aš tuoj vesiu Mariją į darželį. Beje,tavo mokykla yra 3 kilometrai nuo čia,tai Ąžuolo vidurinė mokykla. Autobusų stotelė kitoje namo pusėje.
- Kąąą?!-užrikau taip garsiai,kad net Marija nubudo.-Aš turėsiu važiuoti autobusu???
-Na...taip,-atsakė Vilma. Norėjau verkti. Mane visada nuveždavo ir parveždavo tėvai.-Matai,mes neturim automobilio. Tau nuvažiuoti reikia 35 autobusu,o parvažiuoti 43,-pasakė ji.Pasiėmiau rankšluostį ir prasinešiau pro ją.Nubėgau į dušą,pasileidau vandenį ir pradėjau verkti. Kai pagaliau baigiau ir nuėjau į kambarį pamačiau skaičius savo mobiliojo ekrane 8:08. Apsirengiau ir pasidažiau per 10 minučių. Paprastai pasidažydavau tėvų automobilyje. Vėliau pasiėmiau rankinę, kurią nešiodavau mokykloje. Į ją tilpo mobilusis, piniginė ir kosmetinė. Apsiaviau mėgstamiausius Prada aukštakulnius ir išbėgau. Dar spėjau pakabintame laikrodyje pamatyti laiką 8:25. Kai suradau stotelę joje šalau 10 minučių. Šalau todėl, kad buvo ruduo. Ir dar todėl, kad nieko neapsirengiau ant palaidinukės su trumpomis rankovėmis. Kai pagaliau atvažiavo autobusas, jis buvo pilnut pilnutėlis. Įsispraudžiau ir vos nenusilaužiau kulniuko. Vis labiau pykau ant visų. Pavažiavus dvi stoteles,autobusas sustojo, bet neatidarė durų. Balsas, kuris pranešinėjo stoteles pasakė kažką ir aš supratau, kad apie bilietus. Visi aplinkui pradėjo krapštytis ir kažkoks senukas mane pastūmė ir dar užmynė ant batelio jį nutepdamas. Jau buvau įniršusi. Tuomet prie manęs priėjo vyras su į radarą panašiu daiktu ir pasakė: -Jūsų bilietėlis. Norėjau atsakyt nesupratau, bet pasirodo pasakiau nejuokink, nes jis pasakė:- Ak nejuokint?! Gerai panele,eime su manim,-ir pradėjo mane stumti link durų. Gal ir būčiau ėjus,jeigu jis nebūtų palietęs mano šlaunies. Tuomet visai įtūžau, atsisukau į jį ir trenkiau jam stiprų antausį. Paskui apsisukau, mečiausi prie durų ir bandžiau jas atidaryti. Šalia stovėje keli vaikinai atplėšė man duris ir kai išbėgau atsistojo už jų.Po to visu greičiu puoliau bėgti nežinoma kryptimi. Sustojau prie stotelės ir pasiklausiau žmonių, kaip nuvažiuoti iki Ąžuolo vidurinės. Jie man paaiškino, ir po 15 minučių pagaliau stovėjau prie seno pastato ir žiūrėjau į lapuką, kurį buvo davusi Vilmą. Jame buvo surašyta kur kuri pamoka bus. Perskaičiau,kad 1 pamoka bus 114 kabinete. Pažiūrėjau į laikrodį ir supratau, kad jau antra pamoka, nes buvo 9:24. O antra turėjo būti 321 kabinete. Jį suradau per 20 minučių.Sustojau prie jo durų, įkvėpiau oro ir nedrąsiai atidariau duris.