3.Nesvetingi.

Man įėjus, į mane sužiuro 33 veidai. Mokytoja taip pat į mane atsisuko ir jos žvilgsnis buvo labai piktas. Balsas dar piktesnis.
-Tu pavėlavai 45 minutes!-užriko ji. Vienas mokinys pakėlė ranką ir pasakė:
-Jos nebuvo ir pirmoje pamokoje,-ir pažiūrėjo į mane su pikta šypsena.
-Ak taip?-pati savęs paklausė mokytoja. –Gerai,marš pas direktorę! Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Viena išsprūdo ir nuriedėjo skruostu. Tai pamatęs vaikinas,kuris vienintelis sėdėjo vienas,pakėlė ranką ir pasakė:
-Mokytoja, o gal dar palaukim šią pamoką? Jeigu ji bus nedrausminga ir pasiųsim pas direktorę?- jis pažiūrėjo į mokytoją , o po to į mane.
-Na...gerai,-nusileido mokytoja, perverdama mane žudančiu žvilgsniu.-Eik sėstis prie Viliaus. Aš apsidairiau. Tuomet tas pats vaikinas,kuris mane išgelbėjo, rankos mostu pakvietė mane. Aš priėjau ir atsisėdusi pradėjau į jį žiūrėti. Jis pasilenkė prie manęs ir pasakė man į ausį:
-Dabar matematika,-ir nusišypsojo. Man apsvaigo galva. Kas tau darosi, Sharlin? pati savęs paklausiau. Juk aš turiu vaikiną! Tuomet jis dar kartą pasilenkė:
-Tavo labai gražios rudos akys. Dabar man tikrai pasidarė silpna. Dėkui Dievui,suskambėjo skambutis. Mums išėjus į koridorių jis pasakė: - Tu ir pati labai graži,-ir mirktelėjęs nuėjo. Man jau buvo per daug. Susmukau palei sieną ir atsisėdusi užsimerkiau. Staiga išgirdau skambutį. Dabar man turėjo būti kūno kultūra. Nuėjau į sporto salę. Treneris liepė apsivilkti aprangą, bet kai su akcentu pasakiau,kad neturiu jos, liepė eiti atsisėsti. Kai pamoką baigėsi,prasidėjo ilgoji pertrauką. Tik man išėjus į koridorių, vaikai ir paaugliai pradėjo rodyti į mane pirštais ir šaukti: - Fyfa! Fyfa! Fyfa!- kur tik pasisukdavau,mačiau besišaipančius veidus. Kai prie manęs priėjo kažkoks vaikinas ir pradėjo kelti mano sijoną,aš jam įdrėskiau į žandą. Jis suklykė. Tuomet pasirodė ta pati matematikė ir nutempė mane pas direktorę. Kai įėjau į jos kabinetą, ji nepakeldama galvos pasakė:
- Panele Godžer,prašau duoti jūsų globėjų Lietuvoje telefonus.
-Aš jų neturiu,-atsakiau
-Gerai,kaip norit,-pasakė ji.-Ryt pati pas jus atvažiuosiu. Lauk! Išėjau ir susmukusi ėmiau verkti. Po kiek laiko pajutau,kad esu ne viena. Kažkas palietė mano žandą. Pakėliau galvą. Tai buvo Vilius.
-Kas atsitiko?-jis atrodė išsigandęs
-Direktorė rytoj pas mane atvažiuoja,-vėl puoliau verkti ir jis mane apkabino. Jaučiausi devintame danguje. Bet staiga dangus dingo.- Turiu eiti,- jis pasakė.- O tau šiandien daugiau pamokų nėra. Gali eiti namo,- jis mirktelėjo.- Iki,- ir pridūrė:- Gražuole. Tada nuėjo. Vos nenukritau. Važiuodama namo visą kelią galvojau apie vaikiną rudais garbanotais plaukais ir žydromis akimis. Tai buvo Vilius.